Seinų apskritis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Namo į atskirus kaimus sugrįžo nuo 35% iki 80% ištremtų lietuvių šeimų. Nuo [[1944]] m. prasidėjo naujas represijų etapas pasireiškiantis kultūrinio bei tautinio gyvenimo varžymu. Naujai įkurtos Lenkijos liaudies respublikos policija nepalankiai žiūrėjo į sugrįžusius. Ne tik neleisdavo ramiai gyventi, bet ir atimdavo paskutiniuosius arklius ir dviračius, karo padariniams atstatyti lenkų valdžia reikalavo duoklių. [[1950]] m. krašto ūkininkams teko išgyventi dar vieną trėmimą, kurio metu į Lenkijai paskirtas vokiečių žemes buvo ištremta apie 50 lietuviškų šeimų. Pirmaisiais pokario metais buvo uždraustos lietuviškos pamaldos [[Seinai|Seinuose]] ir [[Punskas|Punske]]. Kovodami už savo teises lietuviai patyrė lenkų dvasininkijos ir ir organizuotos lenkų šovinistų grupės įžeidinėjimus ir brutalius stumdymus. Krašto lietuvybė susilpnėjo fiziškai: iš 18,000 lietuvių tautybės gyventojų iki karo liko vos 10,000 žmonių. Buvo padaryta neįkainojama žala krašto tautiškumui. Atskirose vietovėse, lietuvių etninėse gyvenvietėse, pvz., [[Gibų valsčius|Gibų valsčiuje]], [[Berznykas|Berznyke]], [[Žabariškės]]e ir [[Vižainio valsčius|Vižainio valsčiuje]] lietuvių nebeliko. Daugelyje lietuviškų kaimų užgeso lietuviškas žodis, nutilo lietuviška daina ir tik vietovės pavadinimai byloja, kad kažkada čia gyveno [[lietuviai]].<ref>Onutė Burauskaitė. ''Suvalkų krašto lietuvių trėmimas.'' [[1997]] m., Punskas</ref>