Idrisijus: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[FileVaizdas:TabulaRogeriana.jpg|thumb|250px|Idrisijaus pasaulio žemėlapis. Priešingai nei įprasta, jame šiaurė sukeista su pietumis, todėl Europa pavaizduota apačioje, o Afrika - – viršuje]]

'''Idrisijus''' (pilnai: '''Abu Abdas Alahas Muhamadas Al Idrisis Al Kurtubis Al Hasanis Al Sabtis''', {{ar|أبو عبد الله محمد الإدريسي‎}}, {{la|Dreses}}; [[1100]]  m. [[Seuta|Seutoje]] - – [[1165]] ar [[1166]]  m.) - – viduramžių [[arabai|arabų]] keliautojas, geografas, kartografas.

Gimė [[Seuta|Seutoje]], garsioje Hamuditų giminėje. Išsilavinimą įgijo [[Andalūzija|Andalūzijos]] kultūriniame centre - – [[Kordoba (Ispanija)|Kordoboje]]. Keliavo po [[Pirėnų pusiasalis|Pirėnų pusiasalį]], [[Šiaurės Afrika|Šiaurės Afriką]], [[Mažoji Azija|Mažąją Aziją]], Europoje buvo Anglijoje, Prancūzijoje, Viduržemio jūros pakrantėse. [[1138]]  m. apsigyveno [[Sicilija|Sicilijoje]], kur vietinio [[vikingai|normanų]] karaliaus [[Rodžeris II|Rodžerio II]] nurodymu [[1154]]  m. sudarė tuo metu žinomo pasaulio žemėlapį ''Tabula Rogeriana'' bei pridėjo išsamų aprašymą „Kelionės vadovas trokštančiam apvažiuoti pasaulį; Rodžerio knyga“ (''Kitab Nuzhat al-Mushtaq fi Ikhitiraq al-Afaq; Kitab Ruggar''). Šis veikalas ir žemėlapis lyginant su amžininkų buvo itin išsamus ir tikslus, mat Idrisijus jame sujungė arabų ir vikingų žinias apie pasaulį. Valdant Rodžerio II įpėdiniui [[Vilhelmas I|Vilhelmui I]] Idrisijus sudarė naują žemėlapio variantą. Gyvenimo pabaigoje keliautojas grįžo atgal į Seutą.

Savo veikale Idrisijus mini nežinomas salas ir žemes Atlanto vandenyne, raudonodžius jų gyventojus, todėl kai kurie mokslininkai tai interpretuoja, kaip galimą Amerikos aprašymą, nors labiausiai tikėtina, kad tai galėjusios būti [[Kanarų salos|Kanarų]], [[Azorai|Azorų]] ar [[Madeiros salos|Madeiros]] salas. Rodžerio knygoje arabų mokslininkas mini Rusiją (''ar-Rūsija''), Lenkiją (''Bulūnija'') ir kažkur ten esantį ugnies garbintojų miestą Madsūną (''Mdsūnh, Mrsunh, Marsūna'')<ref> „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 197 psl.</ref>.