Stasys Matulaitis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Stasys Matulaitis''' ([[1866]]  m. [[spalio 24]] d. [[Stebuliškės]]e, [[Liudvinavo valsčius]], [[Marijampolės apskritis]]  – [[1956]]  m. [[balandžio 10]] d. [[Vilnius|Vilniuje]])  – gydytojas, [[knygnešys]], publicistas, spaudos darbuotojas, istorikas.

[[1886]]  m. baigė [[Marijampolės gimnazija|Marijampolės gimnaziją]], studijavo mediciną [[Maskvos universitetas|Maskvos universitete]], ten priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. [[1891]]  m. baigęs universitetą, dirbo gydytoju [[Aleksotas|Aleksote]], [[1892]]  m.  – [[Jieznas|Jiezne]], [[1893]]  m.  – [[Balbieriškis|Balbieriškyje]]. Iki [[1895]]  m.  – [[Varpininkai|varpininkas]], nuo 1893  m. su [[Kazys Grinius|Kaziu Griniumi]] ir [[Vincas Palukaitis|V. Palukaičiu]] buvo [[Varpas (laikraštis)|„Varpo“]] komisijoje, bet daugumai jo aštrūs straipsniai nepatiko.

[[1895]]  m. persikėlė į [[Pilviškiai|Pilviškius]] ir iki [[1897]]  m. redagavo [[Ūkininkas (laikraštis)|„Ūkininką“]] ir „Varpą“. 1895  m. balandžio mėn. [[Naumiestis|Naumiestyje]] pas [[Juozas Bagdonas|Juozą Bagdoną]] organizavo susitikimą su [[Andrius Domaševičius|Andrium Domaševičium]], kuriame buvo nutarta, kad, norint atskirti lietuvių socialdemokratų, siekiančių nacionalinio išsivadavimo, veiklą nuo lenkiškų organizacijų būtina steigti [[Lietuvos socialdemokratų partija|LSDP]]. Nuo 1895  m. ėmė laikyti save socialdemokratu ir ta kryptimi pasuko savo redaguojamą „Ūkininką“.

[[1898]]  m. birželio mėn. [[Sietynas (organizacija)|„Sietyno“]] byloje nuteistas ir trejiems metams ištremtas į [[Vologdos gubernija|Vologdos guberniją]], [[Rusija|Rusiją]]. Gyveno [[Sankt Peterburgas|Peterburge]], ten vedė vilniškę Vilhelminą Mackevičiūtę, kuri [[1901]]–[[1902]]  m. padėjo platinant socialdemokratinę literatūrą. [[1899]]  m. išvyko į Ust Sysolską, [[1902]]  m. grįžo į Pilviškius ir iš K. Griniaus atsiteisė išvykstant į tremtį jam duotą saugoti savo sodybą. Teismo metu paaiškėjo S. Matulaičio prieš kunigus rašytų straipsnių autoriaus [[slapyvardis|slapyvardžiai]].

[[1904]]–[[1906]]  m. buvo mobilizuotas į caro kariuomenę. 1906  m. [[Lietuvos socialdemokratų partija|LSDP]] CK jį pakvietė dirbti į Vilnių, kur jis redagavo leidinius „[[Naujoji Gadynė]]“, „[[Skardas]]“ (abu su [[Vincas Mickevičius-Kapsukas|V. Kapsuku]]), [[Žarija (žurnalas)|„Žarija“]] ir kitą socialdemokratų spaudą, skaitė populiarias medicinos, istorijos, lituanistikos paskaitas. [[1907]]  m. [[balandžio 7]] d. išrinktas į pirmąją [[Lietuvos mokslo draugija|Lietuvos mokslo draugijos]] valdybą. Nuo [[1911]]  m. [[Visuomenė (žurnalas)|„Visuomenės“]] bendradarbis.

Prasidėjus [[Pirmasis pasaulinis karas|karui]] [[1914]]  m. vėl mobilizuotas, dirbo karo ligoninėse. Nuo [[1917]]  m. gyveno [[Maskva|Maskvoje]], [[1917]] m. rugpjūčio mėn. dalyvavo]] [[PeterburgoRusijos lietuvių seimas Petrograde|PeterburgoRusijos lietuvių seimeseimo Petrograde]], delegatas. [[1917]]–[[1918]]  m. leido ir redagavo [[Socialdemokratas (Maskva)|„Socialdemokratą“]], vėliau, prisidėjęs prie [[bolševikai|bolševikų]], redagavo [[Tiesa (laikraštis)|„Tiesą“]]. [[1918]]  m. sausio ir gegužės mėn. išrinktas RKP(b) lietuvių sekcijų biuro nariu, {{šaltinis|{{LTE|VII|323}}}}dirbo Lietuvos reikalų komisaro pavaduotoju, bet staiga [[1918]]  m. rugpjūčio mėn. grįžo į Vilnių.

Vilniuje dirbo [[Raudonasis Kryžius|Raudonojo Kryžiaus]] ligoninėje, slapta rengė medicinos seseris pogrindžio kovoms. Bolševikams užėmus Vilnių, [[1919]]  m. kovo-balandžio mėn. vėl redagavo „Tiesą“. [[1919]]  m. balandžio mėn. Vilnių užėmus lenkams, Maskvos pinigais šelpė Vilniuje likusias bolševikų šeimas.

1919  m. birželio mėn. lenkų suimtas, ir, laikinai išleistas iš kalėjimo, pabėgo į [[Lietuva|Lietuvą]]. Buvo paskirtas [[Vilkaviškis|Vilkaviškio]] ligoninės vedėju, vėl grįžo į LSDP. [[1921]]  m. atsisakė dirbti [[Kauno karo ligoninė]]s vyr. gydytoju. [[1923]]  m. išsikėlė į [[Marijampolė|Marijampolę]], dirbo gydytoju, taip pat dėstė istoriją realinėje mokykloje. LKP įkurtos kooperatinės knygų leidimo [[Šviesa (LKP)|bendrovės „Šviesa“]] valdybos pirmininkas.

Spaudžiamas savo dukters, [[Lietuvos komunistų partija|LKP]] CK narės Katrės ir [[Karolis Požėla|Karolio Požėlos]], Marijampolėje organizavo pogrindinę moksleivių bolševikų kuopelę, kurios nariai [[1925]]  m. [[vasario 12]] d. buvo suimti. Suimtas buvo ir S. Matulaitis, bet, paleistas už 5000 litų užstatą, per [[Latvija|Latviją]] pasitraukė į [[TSRS]]. Nuo [[1927]]  m. gyveno [[Minskas|Minske]] ir dirbo [[Baltarusija|Baltarusijos]] Mokslų akademijoje, kur parašė studiją „[[1863]] metai Lietuvoje“, už kurią gavo istorijos daktaro laipsnį. [[1934]]-–[[1937]]  m. akademikas. [[1937]]  m. ištremtas į [[Kazachstanas|Kazachstaną]], [[1948]]  m. amnestuotas. Nuo [[1945]]  m. gyveno [[Vilnius|Vilniuje]], [[1945]]-–[[1948]]  m. dirbo [[Lietuvos mokslų akademija|Lietuvos mokslų akademijos]] [[LII|Istorijos institute]].

[[1893]]-–[[1935]]  m. parašė apie 30 ir išvertė 17 publicistinių ir mokslo populiarinimo brošiūrų bei knygų. Paskelbė literatūrinės kritikos straipsnių, eilėraščių, apsakymų. {{šaltinis|{{ŽE|316}}}}

* ''Parmazonas'', satyrinė apysaka, [[1897]]  m.

* ''Smertis'', satyrinė apysaka, [[1900]]  m.

* ''Pragaro gelmės'', satyrinė apysaka, [[1904]]  m.

* ''Lietuvių tautos istorija'', [[1918]]  m., [[1923]]  m.

* ''Religija ir jos socialinė reikšmė'', [[1931]]  m.

* ''[[1863]] metai Lietuvoj'', [[1933]]  m.

* ''Atsiminimai'', [[1957]]  m.