Romanų kalbos: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 pridėtas baitas ,  prieš 8 metus
nėra keitimo aprašymo
S (r2.7.1) (robotas Keičiama: cu:Романьсти ѩꙁꙑци)
klasifikacija=rytų romanų, vakarų romanų}}
 
'''Romanų kalbos''' – [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų šeimos]] [[italikų kalbos|italikų kalbų pogrupis]]. Šios kalbos išsivystė iš šnekamosios [[lotynų kalba|lotynų kalbos]], vartotos kasdieniame gyvenime Romos provincijose (vadinamoji [[liaudies lotynų kalba|liaudies lotynų kalbos]] ''latina vulgaris''). Šiomis kalbomis kalbama daugiausia buvusios [[Romos imperija|Romos imperijos]] vakaruose (rytuose labiau paplitusi buvo graikų kalba, o pietuose, opo musulmonų nukariavimų įsigalėjo arabų kalba).
 
Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų leksikoje ir gramatikoje. Leksikos santykį galime nustatyti, lygindami: lotynų mater, frater, fllia, causa, natūra, terra, patria, memoria, labor, amor, nomen, tempus, libertas, animal, aurum, longus, hūmanus, grandis, brevis, ūtilis, mobilis, tantus, talis, centum, mille, vincere, sentire, su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų mère, frère, fille, cause, nature, terre, patrie, mémoire, labeur, amour, nom, temps, liberté, animal, or, long, humain, grand, bref, utile, mobile, tant, tel, cent, mille, vaincre, sentir. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lotynų veiksmažodžio formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų mittere, dicere su prancūzų mettre, dire, lotynų misi, dixi su prancūzų je mis, je dis, .lotynų missum, dictum su prancūzų mis, dit. Dėsningai atliepia bendraties galūnės: lotynų II asmenuotės - ere virto [[Prancūzų kalba|prancūzų]] -oir (valere – valoir, dėbere – devoir, habere – avoir), I asmenuotės - are virto prancūzų - er (parare – parer, portare – porter, cūrare – eurer), III asmenuotės - ere virto prancūzų - re (fundere – fondre, rumpere – rompre), IV asmenuotės - ire virto prancūzų - ir (dormire – dormir, finire – finir, sentire – sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sintaksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių, skirtumų, iš kurių svarbiausias: lotynų kalba buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo. Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolimesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj 5 linksniuočių liko tik 3, vietoj 6 linksnių – tik 2, būdvardžių. laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis, analitinėmis - formomis. Kito fonetinė sistema, išnyko h, žodžio galo - m, tarp balsių b virto v, tarp balsių c, p, t suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.
Anoniminis naudotojas