Naujosios Zelandijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 84:
Daug maorių kovojo Antrąjame pasauliniame kare, o dar daugiau kėlėsi į miestus, kad dirbtų baltųjų, išvykusių į karą, darbus<ref name="NZHA91">''New Zealand Historical Atlas'' - McKinnon, Malcolm (Editor); [[David Bateman]], 1997, Plate 91</ref>. Prie to prisidėjo ir didelis gimstamumas maorių tarpe XX a. pradžioje, o maorių sodybos negalėjo suteikti pakankamai darbų. Maorių kultūra išgyveno renesansą iš dalies dėl politiko Apiranos Ngatos. Po karo dar daugiau maorių kėlėsi į miestus ir apie 1980 m. apie 80% maorių gyveno mieste, o prieš karą tik 20%. Miestuose maoriai rado geresnius atlyginimus ir gyvenimo sąlygas, švietimą, tačiau patyrė rasizmą ir diskriminaciją. Prieš 1970 m. kilo protestų judėjimas, kuris kovojo su rasizmu, siekė Vaitangio sutarties išpildymo, skatino maorių kultūrą.
=== Pokaris ===
Maorių judėjimas buvo vienas iš keleto, kurie metė iššūkį konservatyviai Naujosios Zelandijos visuomenei. Kultūra ir ekonomika buvo pagrįsta tuo, kad šalis buvo Britanijos atšaka. Nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio ekonomika rėmėsi iš esmės tik šaldytos mėsos ir pieno produktų eksportų į Britaniją, 1961 m. ten vis dar buvo nukreipta virš 51% eksporto, o 15% į kitas Europos šalis. Ši sismema buvo sunaikinta, kai Didžioji Britanija įstojo į Europos ekonominę bendriją 1973 m. Naujoji Zelandija turėjo ne tik surasti naujas rinkas, bet ir savo indetitetą, vietą pasaulyje.
Premjeras Robertas Maldūnas [[1975]]-[[1984]] m. ir jo vadovaujama trečioji nacionalinė vyriausybė bandė įveikti krizę konservatyvizmu. Dėl jo priešiško ir konservatyvaus stiliaus Naujojoje Zelandijoje atsirado konfliktiška aplinka, kuri ypač pasireiškė [[1981]] m., kai šalyje lankėsi [[PAR]] [[regbis|regbio]] žaidėjai. Kai kurios naujovės pasiteisino: buvo užmegzti glaudesni ekonominiai ryšiai su Australija, o "dominija" buvo pakeista "realmu".
=== Reformos ===
1984 m. išrinkta ketvirtoji leiboristų vyriausybė. Atsiradusi ekonominėje ir konstitucinėje krizėje, naujoji vyriausybė ėmėsi restruktūrizavimo. Naujosios Zelandijos doleris buvo paleistas, vyriausybės išlaidos sumažintos, sumažėjo mokesčiai, bet atsirado pridėtinės vertės mokestis, panaikintos beveik visos pramonės subsidijos. Šios priemonės atgaivino ekonomiką, bet išaugo nedarbas, kurį pablogino [[1987]] m. biržos nuosmūkis.
Leiboristų vyriausybė revoliucionizavo užsienio politiką, kai uždraudė branduolinius objektus savo teritorijoje ir paliko ANZUS sąjungą. Imigracija buvo liberalizuota ir šalyje atsirado daug atvykėlių iš Azijos. Anksčiau į Naująją Zelandiją vykdavo europiečiai, ypač britai, ir Ramiojo vandenyno salų (pvz.: Samoa) gyventojai. Leiboristai pripažino Vaitangio sutartį, priėmė homoseksualų įstatymą, Konstitucijos aktą 1986 m. ir Naujosios Zelandijos teisių bilį.
Nepatenkinti reformų greičiu ir užmoju, rinkėjai išrinko [[1990]] m. nacionalinę vyriausybę, vadovaujamą Džimo Bolgerio, kuris tęsė leiboristų ekonomines reformas. Naujosios Zelandijos gyventojai nusprendė, kad vyriausybiė neatspindi jų nuotaikų ir buvo įvesta nauja papildomo balso [[Proporcinis atstovavimas|Proporcinio atstovavimo]] sistema. Pagal naują sistemą rinkimai įvyko [[1996]] m. ir juos laimėjo nacionalinė partija sudariusi koaliciją su Naujosios Zelandijos Pirmąja partija.
== Išnašos ==
| |||