Seinų apskritis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 73:
Nuo [[1946]] m. iki [[1975]] m. apskritis priklausė [[Balstogės vaivadija (Lenkija)|Balstogės vaivadijai]]. Nuo [[1975]] m. [[birželio 1]] d. apskritis įėjo į [[Suvalkų vaivadija]]. [[1975]]-[[1998]] m. priklausė [[Suvalkų vaivadija]]i. [[1999]] m. įvykdžius Lenkijos vaivadijų reformą, apskritis įėjo į [[Palenkės vaivadija|Palenkės vaivadiją]].
==
===Tarpukaris===
[[1919]] m. pabaigoje buvo uždarytos visos apskrities lietuviškos mokyklos. Lenkų administracija pradėjo kontroliuoti situaciją - įsteigė privalomas valstybines mokyklas, kurias turėjo lankyti ir lietuviai. Iki [[1924]] m. mokinių tėvai buvo nusiteikę bet kokia kaina mokyti vaikus lietuviškai, sutiko net mokėti baudas. Lenkijos tautinių mažumų švietimo reikalus turėjo pakeisti [[1924]] m. [[liepos 31]] d. išėjęs įstatymas, tačiau šiame krašte dvikalbystės įstatymas švietimui nebuvo taikomas ir tai dar labiau prisidėjo prie polonizacijos stiprinimo. Po [[1926]] m. Lenkijoje įvykusio gegužės perversmo, tų pačių metų pabaigoje prasidėjo masiški lietuvių persekiojimai. Lenkų represinės jėgos įsiveržinėjo į lietuvių mokyklas, bažnyčias ir draugijų gyvenimą. Pradėti kontroliuoti vietiniai savivaldos organai. Dažnai buvo organizuojami pakartotiniai rinkimai. [[1927]] m. apskrityje buvo įvykdyta daug rinkimų klastočių. [[1927]] m. vykstant rinkimams [[Seinų valsčius|Seinų valsčiuje]] į valsčiaus tarybą buvo išrinkti 8 lietuviai ir 4 lenkai, kas netenkino lenkų valdžios ir šie surengė naujus rinkimus per kuriuos jau buvo išrinkti 7 lenkai ir 5 lietuviai. Tais pačiais metais [[Krasnavo valsčius|Krasnavo valsčiuje]] į valsčiaus tarybą buvo išrinkti vien lietuviai, bet apskrities viršininkas vietoje keturių lietuvių paskyrė keturis lenkus. Panaši savivalė buvo vykdoma ir valsčių viršaičių rinkimuose. Nors apskrities lietuviai aktyviai dalyvavo vietos valsčių savivaldos gyvenime, bet dėl nuolatinių lenkų valdžios trukdymų taip ir negalėjo deramai dalyvauti valsčių valdžios struktūrose.
eilutė 81 ⟶ 83:
[[1938]] m. [[kovo 11]] d. Vilniaus vaivada L.Bocianskis išleido aplinkraštį vaivadijos seniūnijoms ir įsakė daryti kratas žymesniųjų lietuvių veikėjų namuose, tačiau nauja poltinė situacija po ultimatumo privertė įsakymą atšaukti. Po [[1938]] m. [[kovo 17]] d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai vietos lietuviai tikėjosi geresnių gyvenimo sąlygų, laukta lengvatų lankantis pas Lietuvoje gyvenančius gimines, bet kaip pasirodė, vietos administracija ir toliau vykdė savo įprastą antilietuvišką darbą. [[1938]] m. gruodžio mėnesį 127 [[Andrejavo valsčius|Andrejavo valsčiaus]] lietuviams buvo skirtos administracinės nuobaudos už smulkius viešosios tvarkos pažeidimus. Taip pat buvo ribojama Seinų kooperatinės žemės ūkio draugijos ''Rūta'', ''Ožkinių pieninės'' ir ''Punsko Talkos'' veikla, nors nebandyta jų uždrausti.<ref>Onutė Burauskaitė. ''Suvalkų krašto lietuvių trėmimas.'' 11-16 psl. [[1997]] m., Punskas</ref>
===Antrasis pasaulinis karas===
[[1939]] m. [[rugsėjo 1]] d. prasidėjus [[Lenkija|Lenkijos]]-[[Trečiasis Reichas|Trečiojo Reicho]] karui lenkų administracija pasitraukė, bet ir Vokietijos kariuomenė ilgai nesirodė. Apskritis kurį laiką liko be jokios valdžios. Vietiniai gyventojai nusprendė, kad kraštas bus atiduotas Lietuvai, nes juk tai lietuviškos žemės, bet lietuvių kariuomenės gyventojai taip ir nesulaukė. Krašte, pasilikusiame be jokios valdžios, prasidėjo plėšikavimai. Prireikė organizuoti policiją. Dėl uniformų stokos naujai pašaukti policininkai ant rankovių rišo lietuviškos trispalvės raištį. Gyventojai pradėjo organizuoti savus savivaldos organus. Lietuvių administraciją buvo bandoma kurti [[Krasnavo valsčius|Krasnavo]], [[Vižainio valsčius|Vižainio]] ir [[Punsko valsčius (Lenkija)|Punsko]] valsčiuose. Lietuviška valdžia, nors ir silpna, laikina, bet vis dėlto kėlė vietinių gyventojų džiaugsmą, grįžo viltis ištrūkti iš svetimo jungo. Masiškai pradėta organizuoti lietuviškas mokyklas. [[1939]] m. rugsėjo mėnesį, apskrityje jau veikė 17 lietuviškų mokyklų. Valsčiuose buvo iškeltos Lietuvos trispalvės. [[1939]] m. [[rugsėjo 17]] d. apskrityje pasirodė [[raudonoji armija]], bet darbo mokyklose netrukdė ir neužiminėjo tarnybinių pastatų. Po [[Trečiasis Reichas|Trečiojo Reicho]] ir [[Sovietų Sąjunga|Sovietų Sąjungos]] teritorinių mainų [[1939]] m. [[spalio 13]] d. apskrityje pasirodė Vokietijos kariuomenė. Apskritis tapo [[Rytų Prūsija|Rytų Prūsijos]] dalimi. Kol Lietuva laikėsi neutraliteto, iki Sovietinės okupacijos, vokiečiai vengė drastiškų veiksmų prieš lietuvius.Toleravimo padėtis trukusi iki [[1939]] m. [[lapkričio 1]] d. baigėsi, uždarytos visos lietuviškos organizacijos ir mokyklos. Lietuvių gyvenimas vokiečių okupacijos metais buvo sunkus, tačiau su lietuviais vokiečiai elgėsi daug geriau nei su lenkais, rusais ar žydais. [[1941]] m. [[sausio 10]] d. [[Kaunas|Kaune]] buvo pasirašyta sutartis tarp [[Trečiasis Reichas|Trečiojo Reicho]] ir [[Sovietų Sąjunga|Sovietų Sąjungos]] dėl Lietuvos bei Suvalkų ir [[Mažoji Lietuva|Klaipėdos krašto]] gyventojų pasikeitimo. Per du mėnesius turėjo būti įvykdyta ši sutartis. Vokiečiai pradėjo represijas prieš lietuvių tautybės asmenys, kad šie pasirašytų norintys išvykti į sovietų okupuotą Lietuvą. Vokiečių ir sovietų interesams vykdyti sudarytoji sutartis nusiaubė visą Suvalkų kraštą. Per trumpą dviejų mėnesių laikotarpį iš šių etniškai lietuviškų žemių buvo iškeldinta 11.955 lietuvių tautybės asmenų, tai sudarė apie 75%-80% visų šio krašto lietuvių tautybės gyventojų. [[1942]] m. keli šimtai ūkininkų iš šio krašto buvo išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Pasibaigus trėmimams, pasilikę lietuviai nebebuvo persekiojami. Tačiau jų beliko labai mažai tik apie 20-25%. Krašte stūksojo galybė tuščių ir apleistų sodybų. Vokiečiai apsigyvendavo tik didesnėse ir prabangesnėse, o į prastesnes pradėjo atkeldinėti lenkus. Dalis atkeltųjų lenkų, pasitraukus vokiečiams, pasiliko gyventi lietuvių apleistose sodybose ir gyvena iki šių dienų. Baigiantis [[Antrasis pasaulinis karas|II pasauliniam karui]] krašto lietuviai kartu su frontu pradėjo grįžinėti į savo atimtus namus.<ref>Onutė Burauskaitė. ''Suvalkų krašto lietuvių trėmimas.'' [[1997]] m., Punskas</ref>
===Pokaris===
Namo į atskirus kaimus sugrįžo nuo 35% iki 80% ištremtų lietuvių šeimų. Nuo [[1944]] m. prasidėjo naujas represijų etapas pasireiškiantis kultūrinio bei tautinio gyvenimo varžymu. Naujai įkurtos Lenkijos liaudies respublikos policija neplankiai žiūrėjo į sugrįžusius. Ne tik neleisdavo ramiai gyventi, bet ir atimdavo paskutiniuosius arklius ir dviračius, karo padariniams atstatyti lenkų valdžia reikalavo duoklių. [[1950]] m. krašto ūkininkams teko išgyventi dar vieną trėmimą, kurio metu į Lenkijai paskirtas vokiečių žemes buvo ištremta apie 50 lietuviškų šeimų. Pirmaisiais pokario metais buvo uždraustos lietuviškos pamaldos [[Seinai|Seinuose]] ir [[Punskas|Punske]]. Kovodami už savo teises lietuviai patyrė lenkų dvasininkijos ir ir organizuotos lenkų šovinistų grupės įžeidinėjimus ir brutalius stumdymus. Krašto lietuvybė susilpnėjo fiziškai: iš 18,000 lietuvių tautybės gyventojų iki karo liko vos 10,000 žmonių. Buvo padaryta neįkainojama žala krašto tautiškumui. Atskirose vietovėse, lietuvių etninėse gyvenvietėse pvz. [[Gibų valsčius|Gibų valsčiuje]], [[Berznykas|Berznyke]], [[Žabariškės]]e ir [[Vižainio valsčius|Vižainio valsčiuje]] lietuvių nebeliko. Daugelyje lietuviškų kaimų užgeso lietuviškas žodis, nutilo lietuviška daina ir tik vietovės pavadinimai byloja, kad kažkada čia gyveno [[lietuviai]].<ref>Onutė Burauskaitė. ''Suvalkų krašto lietuvių trėmimas.'' [[1997]] m., Punskas</ref>
==Demografija==
[[Vaizdas:Lithuania-1867-1914.svg|thumb|right|300px|Lietuva 1867-1914 m.]]
| |||