Amerikos–Meksikos karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Amerikos – Meksikos karas''' – [[1846]]–[[1848]] metųm. [[JAV]] ir [[Meksika|Meksikos]] karinis konfliktas. Meksikoje šį karą vadina „Šiaurės Amerikos intervencija“ (bei „47-ųjų metų karu“). JAV jis žinomas kaip „Meksikos karas“.

Per dešimtmetį, praėjusį po karo, Teksasas sutvirtino savo respublikos statusą užmezgęs diplomatinius santykius su [[Jungtinė Karalystė|Didžiąja Britanija]] ir [[JAV]]. Didžioji dalis teksasiečių buvo už prisijungimą prie Jungtinių Valstijų, tačiau prieš [[vergovė|vergovę]] nusistatučios valstijos bijojo, kad priėmus dar vieną vergvaldinę valstiją, jėgų balansas pakryps Pietų pusei. Todėl Teksaso priėmimas buvo vilkinamas beveik dešimt metų, kol [[1845]] m. jis galiausiai tapo 28 –a–ąja valstija.

Paskelbus karą, amerikiečių kariuomenė įsiveržė į Meksikos teritoriją dviem pagrindinėmpagrindinėmis kryptimkryptimis. Karinė JAV vadovybė pasiuntė kavaleriją vadovaujamą Stiveno Kirnio užimti vakarinę Meksiką nuo Livenvorto forto. Kavalerijai į pagalbą buvo nusiųstas [[Ramusis vandenynas|Ramiojo vandenyno]] laivynas vadovaujamas Džono Sloto. Amerikiečiai nerimavo, kad žemių okupacijai gali ryžtis ir [[Jungtinė Karalystė|Didžioji Britanija]]. Dar dviem daliniams, kuriems vadovavo Džonas Vulas ir Zakaras Teiloras, buvo įsakyta užimti kaip įmanoma daugiau Meksikos teritorijos į pietus nuo [[Monterėjus|Monterėjaus]] miesto.

[[1846]] m. [[birželio 14]] d. 30 amerikiečių naujakurių Sonomoje po naktinio susitikimo suėmė ir įkalino papulkininkį Mariano Gvadelupe Valieho ir paskelbė [[Kalifornijos respublika|Kalifornijos respublikos]] nepriklausomybę. Šios trumpalaikės respublikos įtaka niekada nesiekė toliau Sonomos ir aplinkinių sričių. Amerikos kariuomenės [[kapitonas]] Džonas Frimontas su kareiviais atvyko į Sonomą [[birželio 25]] d. ir organizavo įvairiaplaukę maištininkų grupę, kuri pasivadinopasivadinusią Kalifornijos [[batalionas|batalionu]].

[[1846]] m. [[rugpjūčio 13]] d. amerikiečių karininėskarinės jūrų pajėgos išsilaipino [[Los Andželas|Los Andžele]] ir nesulaukę jokio pasipriešinimo iškėlė amerikietišką[[JAV vėliava|JAV vėliavą]]. Tačiau žiaurūs kariniai įstatymai įvesti kapitono Arčibaldo Gilspio, faktinio Los Andželo valdytojo, sukėlė gyventojų nepasitenkinimą ir kilo maištas, kuriam vadovavo meksikiečių patriotas Kalifornijoje Chose Marija Floresomas. Nedidelis Gilspio garnizonas buvo išvytas jau [[rugpjūčio 23]] d., o jo paties buvo pasigailėta tik su sąlyga, kad jis nedelsdamas paliks Kaliforniją.

Stoktonas, sužinojęs apie sukilimą Kalifornijoje, pasiuntė kapitoną Viljamą Merviną su laivu į San Pedro miestą. Mervinas su 350 karių išsilaipino [[1846]] m. [[spalio 7]] d. Gilespis, tik juos išvydęs, sulaužė paliaubas su kaliforniečiais. Nauja ekspedicija subiaiskubiai išvyko į Los Andželą tikėdamėsitikėdamasi šlovingos pergalės. Susidūrime, pavadintame „Močiutės šautuvo mūšiu“, įsiaudrinę kaliforniečiai vadovaujami Chose Antonio Karilio, Mervino jūreivius pasitiko šūviais iš vienos patrankos. ŠiŠie šūviai sukėlė paniką tarp amerikiečių ir jie pasitraukė į savo laivą „Savanna“, kur meksikiečiai negalėjo jų pasiekti. Šios kautynės dar žinomos kaip „Mūšis už Domingeso rančą“. Jo metu žuvo 14 amerikiečių, o meksiekiečiaimeksikiečiai nuostolių nepatyrė. Kai atvyko amerikiečių pastiprinimas, kaliforniečiai pasinaudoję naktimi pasitraukė. Komandoras Stoktonas su dideliu pastiprinimu išsilaipino [[San Diegas|San Diege]].

Tuo metu , [[generolas]] Stivenas Kirnis su Vakarų armija (apie 1700 kareivių) pasiekė [[Santa Fė (Naujoji Meksika)|Santa Fė]] [[Naujoji Meksika|Naujoje Meksikoje]] ir užėmė miestą. Po to Kirnis, su gerokai mežesniu būriu – apie 300 [[dragūnai|dragūnų]] – patraukė palei Gilo upės slėnį per dykumą į Kaliforniją. Po šio žygio būryje liko tik apie 150 karių. Generolą Kirnį dezinformavo vietiniai amerikiečių naujakuriai, tarp jų ir garsus žvalgas Kitas Sarsonas, teigdami, kad kaliforniečiai, iš principo yra bailiai ir greičiausiai bėgs negunei stos kautis. Kirni sužinojo, kad Andresas Piko ir jo sukilėliai iš Pietų Kalifornijos yra netoliese. [[1846]] m. [[gruodžio 6]] d. generolas Kirnis ir Vakarų armija, papildyta kapitono Gilspio žmonėmis įsivėlė į mūšį su mažesniu nei 150 žmonių meksiekiečiųmeksikiečių būriu San Paskualio vietovėje. Meksikiečiai, pagarsėję raiteliai, buvo pranašesni už amerikiečius, mėtydami ant jų [[lasas|lasus]], griaudami nuo arklių ir vildamivilkdami žeme, kol aukos nemirdavo arba badydavo juos ilgomis kalifornietiškomis ietimis. Arčibaldas Gilspis buvo kelis kartus sužeistas, generolui Kirniui taip pat kliuvo su ietimi. Iš 150 amerikiečių kareivių 18 žuvo ir 13 buvo sužeista. Šis mūšis buvo lemiamas amerikiečių pralaimėjimas, po kurio jie atsisakė planų užgrobtoužimti Kaliforniją.

Pralaimėjimai prie Palo-Alto ir de la Palmos slėnyje sukėlė politinę betvarkę Meksikoje, kurią Antonio Lopez Santa Ana panaudojo savo politinės karjeros atgaivinimui ir grįžo iš savanoriškos tremties iš [[Kuba|Kubos]]. Jis amerikieičiamsamerikiečiams pažadėjo, kad jei jį praleis pro blokadą, jis susitars dėl taikos sudarymo ir parduos Kalifornijos ir Naujosios Meksikos teritorijas JAV. Tačiau atvykęs į [[Meksikas|Meksiką]], sulaužė susitarimą ir remdamasis savo karine patirtimi pasiūlė savo paslaugas Meksikos vyriausybei. Kai Santa Anas buvo paskirtas generolu, jis vėl išdavė, tik šį kartą savo vyriausybę ir užgrobė valdžią pasiskelbdamas prezidentu.

Didelės pajėgos, vadovaujamos [[Zacharijus Teiloras|Zacharijaus Teiloro]], persikėlė per Rio Grandės upę. Jis užėmė Matomoroso miestelį, vėliau Kamargo (čia kurį laiką stovėjo, nes dalis kareivių susirgo pirmaviena iš daugelio ligų), po to patraukė į pietus ir blokavo [[Monterėjus|Monterėjaus]] miestą. Mūšis dėl Monterėjaus buvo itin kruvinas, abi pusės patyrė nemažų nuostolių. Amerikiečių lengvoji artilerija pasirodė neefektyvi prieš akmeninius miesto įtvirtinimus. Meksikos kareiviai vadovaujami generolo Pedro de Ampudja ir Šv. Patriko [[batalionas]] (airiai katalikai, palikę amerikiečių armiją ir perėję pas meksikiečius) gerai gynė miestą. Nepaisant to, pėstininkų padalinys ir Teksaso reindžeriai sugebėjo užimti keturias kalvas į vakarus nuo miesto kartu su sunkiąja artilerija. Tai leido amerikiečiams atakuoti miestą iš vakarų ir rytų. Patekę į miestą, užiminėjo namą po namo: kiekvieną „išvalydavo“ padegamųjų sprogmenų pagalba, kuriuos naudojo kaip granatas. Galiausiai Ampudja su savo žmonėmis buvo apsupti centrinėje aikštėje, kur teko derėtis. Teiloras sutiko, kad meksikiečių kariai evakuotųsi iš miesto ir po 8-ių savaičių paliaubų atvyktų perduoti miestą. Spaudžiamas [[Vašingtonas|Vašingtono]] Teiloras sulaužė paliaubas ir užėmė Saltilio miestą į pietus nuo Monterėjaus. Santa Ana atsakakingu už miestų praradimą paskelbė Ampudją ir pažeminęs jį pareigose išsiuntė vadovauti nedideliam artilerijos batalionui.

[[1847]] m. [[vasario 22]] d. Santa Ana asmeniškai kartu su 20 –ies tūkstančių karių armija išvyko kautis su Teiloru. Šis įsitvirtino apkasuose kalnų perėjoje netoli nuo Buenos Vistos sodybos su 4600 kareivių. Meksikiečių armijoje vyko masinis dezertyravimas ir į vietą Santa Ana atvyko tik su 15 tūkstančių karių. Tą pačią naktį pareikalavo, kad amerikiečiai pasiduotų, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Kitą rytą Santa Ana atakavo amerikiečių pozicijas iš flango, nusiuntęs kavaleriją ir dalį pėstininkų į viršų stačiais perėjos šlaitais, o pėstininkai tuo metu atakavo per centrą palei kelią vedantį į Bueno Vistą. Įvyko atkaklus mūšis, kurio metu amerikiečiai buvo arti pralaimėjimo, tačiau buvo išgelbėti kapitono Brekstono Brego vadovaujamų artileristų ugnies ir Džefersono Deiviso misipiečių raitųjų šaulių. Patyręs pralaimėjimą, Santa Ana pasitraukė kitą naktį, palikęs Teilorui kontroliuoti šiaurinę Meksiką. Vėliau šio mūšio sėkmę Teiloras panaudojo savo prezidentinėje rinkimų kampanijoje [[1848]] m.

Vietoje to, kad sustiprintisustiprintų Teiloro pozicijas tolesniam puolimui, prezidentas Polkas nusiuntė antrą armiją, vadovaujamą Vinfildo Skoto, laivais prie [[Verakrusas|Verakruso]], kad šis įsiveržtų į pagrindinius Meksikos rajonus. Polkas nepasitikėjo Teiloru, kuris, jo manymu, parodė savo nekompetenciją pasirašydamas paliaubas Monterėjuje. Taip pat į Teilorą prezidentas galėjo žiūrėti kaip į savo politinį konkurentą [[Baltieji rūmai|Baltuosiuose rūmuose]].

Pirmą kartą JAV istorijoje besiruošdamas Verkruso apgulčiai Skotas atliko desanto išlaipinimą. Dvylikos tūkstančių savanorių ir kareivių armija sėkmingai iškrovė amuniciją, ginklus ir arklius netoli miesto sienų. Miestą gynė Meksikos generolas Chuanas Moralesas su 3400 kareivių. [[Mortyra|Mortyros]] ir jūriniai pabūklai panaudoti griaunant miesto sienas ir siekiant psichologiškai palaužti pasipriešinimą. Miestas atsakė kaipartilerijos sugebėjo savo artilerijaugnimi. Verakrusas pasidavė po dvylikos dienų trukusios apgulties. Amerikiečiai prarado 80 žmonių, o meksiekiečiai – apie 180 iš kurių dalis buvo civiliai. Apgulties metu amerikiečius guldė ir geltonoji karštligė.

Gegužės mėnesį skotasSkotas pasiekė [[Puebla (Meksika)|Pueblą]], tuo metu antrąantrąjį pagal dydį Meksikos miestą. Miestiečiai pasidavė [[gegužės 15]] d. be pasipriešinimo, nes nemėgo prezidento Santa Anos. Po mūšio už Čepultepeką Meksikas liko atviras amerikiečių armijai ir vėliau buvo užimtas.

Gvadelupės – Hidalgo sutartis ({{es|Tratado de Guadalupe Hidalgo}}), pasirašyta [[1848]] m. [[vasario 2]] d. užbaigė JAV – Meksikos karą. Meksika valstijoms perleido [[Teksasas|Teksasą]], taip pat [[Kalifornija|Kaliforniją]], [[Nevada|Nevadą]], [[Juta|Jutą]] ir dalį dabartinių [[Koloradas (valstija)|Kolorado]], [[Arizona|Arizonos]], [[Naujoji Meksika|Naujosios Meksikos]] ir [[Vajomingas|Vajomingo]] valstijų teritorijų. Už tai Meksika gavo 18 mln. 250 tūkst. dolerių – pagal [[2000]] metųm. vidurio kursą tai- būtų lyguapie 627 mln. 520 tūkst. dolerių. Kai [[JAV senatas]] ratifikavo šią sutartį, išbraukė dešimtą straipsnį. Šiame straipsnyje buvo teigiama, kad JAV pripažįsta meksikiečių ir ispanų žemdirbius, iro meksikiečiai gyvenantys užgrobtose teritorijose gaus tokias pat teises kaip ir amerikiečiaiAmerikos piliečiai.

Meksika prarado apie 1,3 mln. kvadratinių metrų plotą – tai beveik pusė jos teritorijos. Karas sustiprino nacionalinės vienybės jausmą šalyje, kuris buvo išblėsęs po revoliucijos [[1821]] metaism.

Iki karo pabaigos likus mėnesiui JAV prezidentas Polkas buvo sukritikuotas atstovųAtstovų rūmų. Kritikos gavo ir generolas Teiloras už „nereikalingo“ karo palaikymą. Po šios kritikos, kur svarbų vaidmenį atliko [[Abraomas Linkolnas]], sekė detalus karo priežasčių tyrimas Kongrese. <ref>[http://memory.loc.gov/cgi-bin/ampage?collId=llcg&fileName=020/llcg020.db&recNum=102 Congressional Globe, 30th Session (1848) pp.93-95]</ref> <ref>[http://memory.loc.gov/cgi-bin/query/r?ammem/hlaw:@field(DOCID+@lit(hj04321)) House Journal, 30th Session (1848) pp.183-184]</ref> Linkolno ataka prieš prezidentą sugadino jo karjera [[Ilinojus|Ilinojuje]], nes čia karas buvo populiarus ir jis nebuvo perrinktas kitai kadencijai.

Nors [[JAV vigų partija|vigai]] prieštaravo karui, [[1848]] metųm. prezidento rinkimuose savo kandidatu iškėlė [[Zachary Taylor|Zacharijų Teilorą]], akcentuodami jo ištikimybę ir slopindami jo veiksmų karo metu kritiką.