Amerikos–Meksikos karas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 20:
|notes=
}}
'''Amerikos
Karas kilo dėl teritorinių ginčų tarp [[JAV]] ir [[Meksika|Meksikos]] po to, kai JAV [[1845]]
Teksaso aneksija ir karas su Meksika sukėlė prieštaringą amerikiečių visuomenės reakciją. Daugelis [[JAV demokratų partija|demokratų]] JAV palaikė karą, o daugelis [[JAV vigų partija|vigų]] jam nepritarė. Meksikoje karas buvo nacionalinės garbės reikalas.
Svarbiausios karo pasekmės
== Karo prielaidos ==
[[Vaizdas:México División Política-República Central.png|thumb|250px|Meksikos respublikos teritorija 1835-1846
Iki Amerikos
Po to, kai [[1803]]
Naujajai Meksikos vyriausybei, kur buvo susilpnėjusi ir faktiškai bankrutavusi po Meksikos nepriklausomybės karo, sunkiai sekėsi valdyti nutolusias šiaurines teritorijas.
=== Teksaso respublika ===
[[Vaizdas:Wpdms republic of texas.png|thumb|250px|left|Teksaso respublika 1836-1846
Po [[1836]]
Per dešimtmetį, praėjusį po karo, Teksasas sutvirtino savo respublikos statusą užmezgęs diplomatinius santykius su [[Jungtinė Karalystė|Didžiąja Britanija]] ir [[JAV]]. Didžioji dalis teksasiečių buvo už prisijungimą prie Jungtinių Valstijų, tačiau prieš [[vergovė|vergovę]] nusistatučios valstijos bijojo, kad priėmus dar vieną vergvaldinę valstiją, jėgų balansas pakryps Pietų pusei. Todėl Teksaso priėmimas buvo vilkinamas beveik dešimt metų, kol [[1845]]
Meksikos vyriausybė pareiškė, kad jos „maištingos provincijos“ prijungimas prie JAV yra neteisėtas ir tai yra kišimasis į Meksikos valstybės vidaus reikalus. Įtakingiausios [[Europa|Europos]] valstybės, visų pirma [[Jungtinė Karalystė]] ir [[Prancūzija]], pripažino Teksaso suverenumą ir ragino Meksiką nesivelti į karą. Britanijos tarpininkų pastangos buvo bevaisės, nes tarp Britanijos ir JAV taip pat buvo ginčų dėl [[Oregonas|Oregono]] sienų.
[[1845]]
Meksika nebuvo linkusi derėtis su Slaidelu, jis [[Meksikas|Meksike]] nebuvo priimtas su džiaugsmu. Be to, derėtis vyriausybė negalėjo ir dėl politinio nestabilumo šalyje. [[1846]]
Prezidentas Chose Choakina de Erera, norėjęs derėtis su Slaidelu, buvo apkaltintas išdavyste ir nuverstas. Į valdžią atėjo nacionalistiškai nusiteikusi vyriausybė vadovaujama generolo Mariano Paredes i‘Arilaga, kuri vėl pareikšė pretenzijas į Teksasą. Suerzintas Slaidelas išvyko įsitikinęs, kad Meksika turi būti „nubausta“. <ref>Mexican war [http://www.globalsecurity.org/military/ops/mexican_war.htm globalsecurity.org]</ref>
=== Karinių veiksmų pradžia ===
Meksika, kuri niekada nepripažino Teksaso nepriklausomybės, paskelbė, kad Teksaso ir Meksikos siena eina palei Nueceso upę, kuri teka apie 150 [[mylia|mylių]] į šiaurę nuo [[Grandė (JAV-Meksika)|Rio Grandės]] upės. Tuo tarpu JAV, remdamasi [[Velasko sutartis|Velasko sutartimi]] ([[1836]]
Teiloras ignoravo oficialius meksikiečių reikalavimus atitraukti kariuomenę prie Nueceso upės ir pradėjo įtvirtinimų (vėliau pavadintų Brauno fortu) prie Rio Grandės priešais meksikiečių miestelį Matomorosą statybas. Meksikos kariuomenė, vadovaujama generolo Mariano Aristos ruošėsi karui.
[[1846]]
[[Gegužės 3]] d. meksikiečių artilerija iš Matamoroso miestelio apšaudė Brauno fortą. Pastarasis atsakė savo pabūklų ugnimi. Apšaudymas truko penkias dienas ir stiprėjo Meksikos kariuomenei palaipsniui apsupant fortą. Apšaudymo metu žuvo du amerikiečių kareiviai, tarp jų ir Džeikobas Braunas, kurio garbei ir buvo pavadintas fortas.
[[Gegužės 8]] d. į pagalbą su 2400 kareivių atvyko Zakaras Teiloras. Tačiau Arista patraukė į šiaurę ir užkirto jam kelią su savo 3400 žmonių prie Palo-Alto. Amerikiečiai naudojo naujo tipo artileriją
=== Karo paskelbimas ===
[[1846]]
[[JAV vigų partija|Vigų partija]], tiek šiaurėje, tiek pietuose iš esmės buvo prieš karą. Tuo tarpu demokratai jį rėmė. Vigas [[Abraham Lincoln|Abraomas Linkolnas]] ginčijo karo paskelbimo teisėtumą ir reikalavo patiklinti vietą kur buvo užpultas Torntono būrys ir kur tiksliai pralietas amerikiečių kraujas.
Eilutė 69:
== Karas Kalifornijoje ==
[[Vaizdas:Firstbearflag.jpg|thumb|250px|Pirmoji Kalifornijos respublikos
[[XIX amžius|XIX a.]] viduryje šiaurinės Meksikos regionai (Aukštutinė Kalifornija ir Naujoji Meksika) buvo itin retai apgyvendinti: kolonijos buvo nedidelės ir jas viena nuo kitos skyrė didžiuliai atstumai. Nepaisant to, šių kolonijų gyventojų (ispanų palikuonių ir jų kultūrą perėmusių indėnų bei amerikiečių) buvo daugiau nei vietinių indėnų.
[[1846]]
[[Liepos 7]] d. Kalifornijos vandenyno pakrantėje laivynas vadovaujamas Džono Sloto pareiškė teises į Monterėjų (nemaišyti su Monterėjumi Naująjame Leone) ir faltiškai ėmė kontroliuoti [[Kalifornija|Kaliforniją]]. Vėliau, [[liepos 15]] d. vadovavimą perdavė [[komandoras|komandorui]] Robertui Stoktonui.
[[1846]]
Stoktonas, sužinojęs apie sukilimą Kalifornijoje, pasiuntė kapitoną Viljamą Merviną su laivu į San Pedro miestą. Mervinas su 350 karių išsilaipino [[1846]]
Tuo metu , [[generolas]] Stivenas Kirnis su Vakarų armija (apie 1700 kareivių) pasiekė [[Santa Fė (Naujoji Meksika)|Santa Fė]] [[Naujoji Meksika|Naujoje Meksikoje]] ir užėmė miestą. Po to Kirnis, su gerokai mežesniu būriu
[[1846]]
Stoktonas, atvykęs į pietų Kaliforniją susijungė su jūreiviais ir laimėjo du nedidelius mūšius, kurių dėka ėmė kontroliuoti [[San Diegas|San Diegą]] ir [[Los Andželas|Los Andželą]]. Kauengos susitarimas buvo pasirašytas [[1847]]
== Karas Meksikos šiaurės rytuose ==
Eilutė 92:
Didelės pajėgos, vadovaujamos [[Zacharijus Teiloras|Zacharijaus Teiloro]], persikėlė per Rio Grandės upę. Jis užėmė Matomoroso miestelį, vėliau Kamargo (čia kurį laiką stovėjo, nes dalis kareivių susirgo pirma iš daugelio ligų), po to patraukė į pietus ir blokavo [[Monterėjus|Monterėjaus]] miestą. Mūšis dėl Monterėjaus buvo itin kruvinas, abi pusės patyrė nemažų nuostolių. Amerikiečių lengvoji artilerija pasirodė neefektyvi prieš akmeninius miesto įtvirtinimus. Meksikos kareiviai vadovaujami generolo Pedro de Ampudja ir Šv. Patriko [[batalionas]] (airiai katalikai, palikę amerikiečių armiją ir perėję pas meksikiečius) gerai gynė miestą. Nepaisant to, pėstininkų padalinys ir Teksaso reindžeriai sugebėjo užimti keturias kalvas į vakarus nuo miesto kartu su sunkiąja artilerija. Tai leido amerikiečiams atakuoti miestą iš vakarų ir rytų. Patekę į miestą, užiminėjo namą po namo: kiekvieną „išvalydavo“ padegamųjų sprogmenų pagalba, kuriuos naudojo kaip granatas. Galiausiai Ampudja su savo žmonėmis buvo apsupti centrinėje aikštėje, kur teko derėtis. Teiloras sutiko, kad meksikiečių kariai evakuotųsi iš miesto ir po 8-ių savaičių paliaubų atvyktų perduoti miestą. Spaudžiamas [[Vašingtonas|Vašingtono]] Teiloras sulaužė paliaubas ir užėmė Saltilio miestą į pietus nuo Monterėjaus. Santa Ana atsakakingu už miestų praradimą paskelbė Ampudją ir pažeminęs jį pareigose išsiuntė vadovauti nedideliam artilerijos batalionui.
[[1847]]
== Skoto kampanija ==
Eilutė 98:
Vietoje to, kad sustiprinti Teiloro pozicijas tolesniam puolimui, prezidentas Polkas nusiuntė antrą armiją, vadovaujamą Vinfildo Skoto, laivais prie [[Verakrusas|Verakruso]], kad šis įsiveržtų į pagrindinius Meksikos rajonus. Polkas nepasitikėjo Teiloru, kuris jo manymu parodė savo nekompetenciją pasirašydamas paliaubas Monterėjuje. Taip pat į Teilorą prezidentas galėjo žiūrėti kaip į savo politinį konkurentą [[Baltieji rūmai|Baltuosiuose rūmuose]].
Pirmą kartą JAV istorijoje besiruošdamas Verkruso apgulčiai Skotas atliko desanto išlaipinimą. Dvylikos tūkstančių savanorių ir kareivių armija sėkmingai iškrovė amuniciją, ginklus ir arklius netoli miesto sienų. Miestą gynė Meksikos generolas Chuanas Moralesas su 3400 kareivių. [[Mortyra|Mortyros]] ir jūriniai pabūklai panaudoti griaunant miesto sienas ir siekiant psichologiškai palaužti pasipriešinimą. Miestas atsakė kaip sugebėjo savo artilerija. Verakrusas pasidavė po dvylikos dienų trukusios apgulties. Amerikiečiai prarado 80 žmonių, o meksiekiečiai
Po apgulties Skotas patraukė į [[Meksikas|Meksiko]] pusę su 8500 sveikų karių. Tuo metu Santa Ana įrenginėjo įtvirtinimus kanjone aplink pagrindinį kelią pusiaukelėje į sostinę netoli Sero Gordo kaimelio. Santa Ana apkasuose dislokavo dvylika tūkstančių kareivių ir artileriją palei kelią, kuriuo kaip manė, turėjo keliauti Skotas. Tačiau pastarasis į priekį pasiuntė 2600 [[dragūnai|dragūnus]] ir atidengusi ugnį meksikiečių artilerija per anksti išdavė savo pozicijas. Vietoje to, kad eitų pagrindiniu keliu Skotas su kariuomene patraukė per laukinę vietovę ant aukštumų išdėstydamas artileriją ir patyliukais supdamas meksikiečius iš flangų. Nors Santa Ana jau buvo informuotas apie amerikiečių pozicijas, jo kariai nebuvo pasiruošę sekusiai atakai. Meksikiečių kariuomenė buvo sutriuškinta. Amerikiečiai neteko apie 400 karių, meksikiečiai apie 1000 ir dar 3000 pakliuvo į nelaisvę.
Eilutė 105:
== Karo pabaiga ==
[[Vaizdas:Wpdms mexican cession.jpg|thumb|250px|Teritorijos, kurias Meksika perleido JAV Gvadelupės
Gvadelupės
== Priešininkai ==
Karo metu mirė apie 13 000 JAV kareivių, tačiau tik 1 700 iš jų žuvo mūšiuose. Kiti mirė nuo žaizdų ir ligų. Meksika prarado apie 25 000 žmonių.
Viena iš priežasčių, dėl kurių Meksikos nuostoliai kur kas didesni, buvo prastesnė ginkluotė. Jos armija naudojo dar [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono]] laikų britiškus šautuvus, kai tuo tarpu amerikiečiai buvo ginkluoti naujausiais šautuvais pagamintais JAV. Be to, meksikiečiai buvo apmokyti šaudyti ginklą laikant ties klubais, o amerikiečiai naudojo pažangesnį ginklo laikymo metodą
Didžioji dalis Šv. Patriko bataliono (keli šimtai airių kareivių pasitraukę iš JAV armijos ir perbėgę pas meksikiečius) karių žuvo mūšyje prie Čurubusko. Apie 100 jų pateko į nelaisvę ir buvo pakarti kaip dezertyrai.
Paskutinis išgyvenęs konflikto dalyvis, Ouvenas Tomas Edgaras, mirė [[1929]]
== Pasekmės ==
[[Vaizdas:Mexico.DF.Chapultepec.01.jpg|thumb|250px|left|Paminkas kadetams herojams Čapulteko parke Meksike.]]
Meksika prarado apie 1,3 mln. kvadratinių metrų plotą
Karas taip pat sąlygojo naujo tipo politikų atsiradimą, kuries galiausiai pavyko atsikratyti Santa Anos viešpatavimo ir [[1857]]
Prarastose teritorijose gyveno apie 8000 meksikiečių šeimų
Iki karo pabaigos likus mėnesiui JAV prezidentas Polkas buvo sukritikuotas atstovų rūmų. Kritikos gavo ir generolas Teiloras už „nereikalingo“ karo palaikymą. Po šios kritikos, kur svarbų vaidmenį atliko [[Abraomas Linkolnas]], sekė detalus karo priežasčių tyrimas Kongrese. <ref>[http://memory.loc.gov/cgi-bin/ampage?collId=llcg&fileName=020/llcg020.db&recNum=102 Congressional Globe, 30th Session (1848) pp.93-95]</ref> <ref>[http://memory.loc.gov/cgi-bin/query/r?ammem/hlaw:@field(DOCID+@lit(hj04321)) House Journal, 30th Session (1848) pp.183-184]</ref> Linkolno ataka prieš prezidentą sugadino jo karjera [[Ilinojus|Ilinojuje]], nes čia karas buvo populiarus ir jis nebuvo perrinktas kitai kadencijai.
Eilutė 129:
Nors [[JAV vigų partija|vigai]] prieštaravo karui, [[1848]] metų prezidento rinkimuose savo kandidatu iškėlė [[Zachary Taylor|Zacharijų Teilorą]], akcentuodami jo ištikimybę ir slopindami jo veiksmų karo metu kritiką.
Čapulteko parke [[Meksikas|Meksike]] pastatytas paminklas šešiems paaugliams kadetams, kurie Čapulteko tvirtovės apgulties metu [[1847]]
== Bibliografija ==
{{Meksikos istorija}}
=== Pirminiai šaltiniai ===
Polk: The Diary of a President,
* [http://www.gutenberg.net/etext/4367 ''Personal Memoirs of Ulysses S. Grant''] from [[Project Gutenberg]]
=== Apžvalgos ===
* Bauer K. Jack. ''The Mexican War,
* Crawford, Mark; Heidler, Jeanne T.; Heidler, David Stephen, eds. ''Encyclopedia of the Mexican-American War'' (1999) (ISBN 1-57607-059-X)
* De Voto, Bernard, ''Year of Decision 1846'' (1942)
* Mayers, David; Fernández Bravo, Sergio A., «La guerra con México y los disidentes estadounidenses,
* Meed, Douglas. ''The Mexican War,
* Rodríguez Díaz, María Del Rosario. «Mexico’s Vision of Manifest Destiny During the 1847 War» ''Journal of Popular Culture'' 2001 35(2): 41-50. Issn: 0022-3840
* Smith, Justin Harvey. ''The War with Mexico.'' 2 vol (1919). Pulitzer Prize winner.
eilutė 157 ⟶ 158:
=== Politinė ir diplomatinė literatūra ===
* Albert J. Beveridge; ''Abraham Lincoln,
* Brack, Gene M. ''Mexico Views Manifest Destiny,
* Fowler, Will. ''Tornel and Santa Anna: The Writer and the Caudillo, Mexico,
* Gleijeses, Piero. «A Brush with Mexico» ''Diplomatic History'' 2005 29(2):
* Graebner, Norman A. ''Empire on the Pacific: A Study in American Continental Expansion''. New York: Ronald Press, 1955.
* Graebner, Norman A. «Lessons of the Mexican War.» ''Pacific Historical Review'' 47 (1978): 325-42.
eilutė 169 ⟶ 170:
* Robinson, Cecil, ''The View From Chapultepec: Mexican Writers on the Mexican-American War,'' University of Arizona Press (Tucson, 1989)
* Ruiz, Ramon Eduardo. ''Triumph and Tragedy: A History of the Mexican People'', Norton 1992
* Schroeder John H. ''Mr. Polk’s War: American Opposition and Dissent,
* Sellers Charles G. ''James K. Polk: Continentalist,
* Smith, Justin Harvey. ''The War with Mexico.'' 2 vol (1919). Pulitzer Prize winner.
* Weinberg Albert K. ''Manifest Destiny: A Study of Nationalist Expansionism in American History'' Johns Hopkins University Press, 1935.
|