Seinų apskritis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 67:
===Tarpukario Seinų apskrities lietuvių istorija===
[[1919]] m. pabaigoje buvo uždarytos visos apskrities lietuviškos mokyklos. Lenkų administracija pradėjo kontroliuoti situaciją - įsteigė privalomas valstybines mokyklas, kurias turėjo lankyti ir lietuviai. Iki [[1924]] m. mokinių tėvai buvo nusiteikę bet kokia kaina mokyti vaikus lietuviškai, sutiko net mokėti baudas. Lenkijos tautinių mažumų švietimo reikalus turėjo pakeisti [[1924]] m. [[liepos 31]] d. išėjęs įstatymas, tačiau šiame krašte dvikalbystės įstatymas švietimui nebuvo taikomas ir tai dar labiau prisidėjo prie polonizacijos stiprinimo. Po [[1926]] m. Lenkijoje įvykusio gegužės perversmo, tų pačių metų pabaigoje prasidėjo masiški lietuvių persekiojimai. Lenkų represinės jėgos įsiveržinėjo į lietuvių mokyklas, bažnyčias ir draugijų gyvenimą. Pradėti kontroliuoti vietiniai savivaldos organai. Dažnai buvo organizuojami pakartotiniai rinkimai. [[1927]] m. apskrityje buvo įvykdyta daug rinkimų klastočių. [[1927]] m. vykstant rinkimams [[Seinų valsčius|Seinų valsčiuje]] į valsčiaus tarybą buvo išrinkti 8 lietuviai ir 4 lenkai, kas netenkino lenkų valdžios ir šie surengė naujus rinkimus per kuriuos jau buvo išrinkti 7 lenkai ir 5 lietuviai. Tais pačiais metais [[
[[1931]] m. buvo uždaryta lietuvių mokykla [[Vilkapėdžiai|Vilkapėdžiuose]], [[1933]] m. buvo uždaryta apie 90 mokinių turėjusi [[Paliūnai|Paliūnų]] lietuvių mokykla ir [[1933]] m. uždaryta taip pat apie 90 mokinių turėjusi [[Vaičiuliškės|Vaičiuliškių]] lietuvių mokykla. [[1936]] m. [[balandžio 1]]-[[balandžio 4|4]] dienomis [[Vilnius|Vilniuje]] vykusioje Lenkijos mokytojų inspektorių ir inspektorių pavaduotojų konferencijoje buvo griežtai nutarta, kad visi lietuviai privalo mokytis viešosiose mokyklose. Lietuviškos privačios mokyklos buvo laikomos kenkiančiomis Lenkijos interesams, todėl nutarta jas panaikinti. [[1936]] m. pradžioje buvo priimtas Vilniaus vaivados [[Liudvikas Bocianskis|Liudviko Bocianskio]] parengtas slaptasis memorialas apie administracinės valdžios priemones prieš Lenkijos lietuvius ir apie planus šiuo klausimu ateičiai. Šis memorialas sudarė pagrindą griežtai represijų bangai prieš Lenkijos lietuvius. Pirmiausiai šis potvarkis atsiliepė Šv. Kazimiero lietuvių draugijai, kurioje buvo apie 300 narių ir veikė 8 skyriai. Skyrius pradėta uždarinėti pasienio zonoje. [[1936]] m. [[lapkričio 26]] d. Balstogės vaivada uždraudė draugijos veiklą [[Gardino apskritis|Gardino]], [[Suvalkų apskritis|Suvalkų]] ir Seinų apskrityse. Bocianskio memoriale buvo pateiktos naujos instrukcijos dėl bibliotekų, skaityklų ir spaustuvių. Norint plėsti šių įstaigų veiklą, reikėjo gauti leidimą, o jį galėjo gauti tik Lenkijos [[1938]] m. [[kovo 11]] d. Vilniaus vaivada L.Bocianskis išleido aplinkraštį vaivadijos seniūnijoms ir įsakė daryti kratas žymesniųjų lietuvių veikėjų namuose, tačiau nauja poltinė situacija po ultimatumo privertė įsakymą atšaukti. Po [[1938]] m. [[kovo 17]] d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai vietos lietuviai tikėjosi geresnių gyvenimo sąlygų, laukta lengvatų lankantis pas Lietuvoje gyvenančius gimines, bet kaip pasirodė, vietos administracija ir toliau vykdė savo įprastą antilietuvišką darbą. [[1938]] m. gruodžio mėnesį 127 [[Andrejavo valsčius|Andrejavo valsčiaus]] lietuviams buvo skirtos administracinės nuobaudos už smulkius viešosios tvarkos pažeidimus. Taip pat buvo ribojama Seinų kooperatinės žemės ūkio draugijos ''Rūta'', ''Ožkinių pieninės'' ir ''Punsko Talkos'' veikla, nors nebandyta jų uždrausti.<ref>Onutė Burauskaitė. ''Suvalkų krašto lietuvių trėmimas.'' 11-16 psl. Punskas [[1997]] m.</ref>
==Demografija==
|