|
| gimimo vieta = [[Pavasijai]], [[Naumiesčio apskritis]]
| mirties data = {{Mirė|1964|12|18|1883|7|4}}
| mirties vieta = [[Aleksotas]], [[Kaunas]]
| tautybė =
| veikla = lietuvių filosofas [[neotomizmas|neotomistas]], Kauno universiteto profesorius, katalikų kunigas [[prelatas]], [[ateitininkas]], žurnalistas.
| pastabos =
}}
'''Pranas Kuraitis''' ([[1883]] m. [[liepos 4]] d. [[Pavasijai|Pavasijuose]], [[Naumiesčio apskritis]] - – [[1964]] m. [[gruodžio 18]] d. [[Aleksotas|Aleksote]], [[Kaunas|Kaune]]) – pirmasis lietuvis filosofas profesionalas, [[neotomizmas|neotomistas]], filosofijos istorikas, rašęs [[Ontologija|ontologijos]] ir [[Gnoseologija|gnoseologijos]] klausimais, Lietuvos (vėliau - – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius, katalikų kunigas [[prelatas]], [[ateitininkas]], žurnalistas. Labiausiai vertino [[Aristotelis|Aristotelio]] ir [[Tomas Akvinietis|Tomo Akviniečio]] filosofiją.
== Biografija ==
Gimė pasiturinčių 40 ha ūkininkų šeimoje. Nuo mažens buvo darbštus, gabus ir kuklus. Būtent kuklumas lėmė, jog Kuraitis liko mažiau žinomas, nei kiti to meto Lietuvos filosofai. Jis nepaskelbė jokių atsiminimų kaip kad kiti, kratėsi nuo sukaktuvinių straipsnių apie save, atsisakė net paprasto interviu. Klasės draugas [[Pijus Grigaitis]] savo atsiminimuose taip charakterizuoja savo draugą Kuraitį: „Kuraitis buvo užsidaręs savyje jaunuolis, nemėgo žaisti ir beveik su nieku artimai – draugiškai nepasišnekėdavo. Jam rūpėjo tik pamokos ir dėstomieji klasėje dalykai“. [[Juozas Eretas]] savo vaizdingu žodžiu pavadino Praną Kuraitį „veikėju be biografijos“, o kaimynės [[Petronėlė Orintaitė|P. Orintaitės]] žodžiais, Kuraičiai buvo „bemaž tipiška“ zanavykų ūkininkų šeima, „gana būdinga šiam kraštui“: lėto, ramaus, nuosaikaus būdo, santūrūs, drovūs, kuklūs, patvariai darbštūs. Netroško garbės, nesismelkė į pirmas vietas. Tenorėjo „jaustis lygūs su kitais, ne menkesni, bet ir ne viršesni“.
Gimė pasiturinčių 40 ha ūkininkų šeimoje. [[Kudirkos Naumiestis|Kudirkos Naumiesčio]] pradinėje mokykloje baigė tris klases, vienerius metus praleido namuose ir [[1895]] m. stojo į [[Marijampolės gimnazija|Marijampolės gimnaziją]]. Baigęs, [[1899]] m. stojo į [[Seinų kunigų seminarija|Seinų kunigų seminariją]]. [[1903]] m., minint Tomo Akviniečio sukaktį, Kuraitis pirmą kartą seminarijoje viešai skaitė referatą [[lietuvių kalba]]. [[1907]] m. [[sausio 5]] d. įšventintas kunigu. Studijavo [[Peterburgo dvasinė akademija|Peterburgo dvasinėje akademijoje]], [[1909]] m. įgijo teologijos magistro laipsnį. [[Leuveno universitetas|Leuveno universitete]] ([[Belgija]]) per porą metų įgijo filosofijos daktaro laipsnį, parašęs disertaciją [[prancūzų kalba]] apie [[Vilhelmas Vuntas|V. Vundto]] pažinimo teoriją. Vėliau dar metus ([[1911]]–[[1912]]) studijavo apologetiką ir etiką [[Miunsterio universitetas|Miunsterio universitete]] ([[Vokietija]]).
Į Lietuvą grįžo [[1912]] m. [[1914]] m. paskirtas profesoriumi į Seinų kunigų seminariją. [[1918]] m. po [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] toliau profesoriavo kunigų seminarijoje. Įsteigus Lietuvos universitetą (nuo [[1930]] m. – [[Vytauto Didžiojo universitetas]]), Kuraitis pakviestas Teologijos - – filosofijos fakulteto docentu, [[1927]] m. suteiktas profesoriaus vardas. Kelerius metus vadovavo filosofijos istorijos katedrai. Nuo [[1929]] m. iki [[1937]] m. buvo šio fakulteto dekanas. Sovietams okupavus Lietuvą, [[1940]] m. Teologijos - – filosofijos fakultetas buvo uždarytas.
Prano Kuraičio raštai spaudoje rodėsi nuo prieškarinių laikų iki [[1940]] m. [[birželio 17]] d. Rusams jau okupavus Lietuvą, [[XX amžius (laikraštis)|„XX amžiuje“]] dar buvo įdėtas jo straipsnis „Statant gaires ateičiai“ (Mintys besiartinančio ateitininkų progreso proga). Kongresas buvo šaukiamas 1940 m. birželio pabaigoje Vilniuje, bet negalėjo įvykti. Laikinoji vyriausybė [[1941]] m. atkūrė fakultetą, bet [[1944]] m. grįžus sovietams prof. Pranas Kuraitis atleistas iš universiteto ir iki [[1953]] m. profesoriavo [[Kauno kunigų seminarija|Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje]]. [[1953]] m. [[vasario 20]] d. sovietiniai saugumiečiai jį suėmė, apkaltino priešsovietine veiklasuimtas ir nuteisėnuteistas kalėti 25 metus. Ištremtas į Šilutės bei Kursko lagerius. Mirus [[Josifas Stalinas|Stalinui]], po kelerių metų dėl amžiaus ir susilpnėjusios sveikatos išleistas į laisvę. Grįžęs į Lietuvą, kaip altarista iki mirties gyveno Aleksote. Iki amžiaus galo išliko sveikas ir žvalus, išlaikė gerą atmintį ir blaivų protą, tik prieš mirtį 6 savaites buvo paralyžiuotas. Mirė [[1964]] m. [[gruodžio 18]] dKaune.
Vienintelis biografijos šaltinis ligi Kuraičio mirties liko 27 eilutės moksleivių [[Ateitis (žurnalas)|„Ateityje“]] (1927, Nr. 10, p. 475 - 476475–476). Iš šitų eilučių paties Kuraičio suteikta biografinė informacija apima tik 23 eilutės, o kitos 4 eilutės tik informuoja, kad jis daug nusipelnė ateitininkų organizacijai: „Jis yra vienas iš pirmųjų jos kūrėjų. Jis ir dabar aktingai joj dalyvauja padėdamas įvairiausiais patarimais ir nurodymais“.
== Visuomeninė veikla == ▼Kuraičio 50 metų sukaktį net kultūros [[Židinys (žurnalas)|žurnalas „Židinys“]] anonimiškai priminė apžvalgų skyriuje tik lygiai vienu (47 eilučių) puslapiu. Reikia paminėti, kad pats Kuraitis uždraudė apie save rašyti. O 80 metų sukakties niekas neprisiminė. Po jo mirties, be nekrologinių pranešimų, pasirodė vos po vieną straipsnį „Drauge“, „Naujienose“ ir [[Darbininkas (Niujorkas)|„Darbininke“]]. Tik Niu Jorko ateitininkai [[1965]] m. [[kovo 21]] d. surengė Kuraičio minėjimą.
[[1902]] m. priklausė slaptai veikusiam klierikų lietuviškam būreliui, pasivadinusiam „Šaltiniu“, kurį laiką jam vadovavo.
Gimnazijos laikais Kuraitis uoliai buvo įsitraukęs į lietuviškąjį darbą, - ne tik prisidėjo prie draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo, bet ir „iš patriotinės pareigos“ kūrė pasakėčias. [[1902]] m. priklausė slaptai veikusiam klierikų lietuviškam būreliui, pasivadinusiam „Šaltiniu“, kurį laiką jam vadovavo.
[[1912]] m. grįžęs į Lietuvą po studijų, [[1913]]-–[[1914]] m. redagavo nuo [[1908]] m. leistą kunigų mėnesinį [[Vadovas (Seinai)|žurnalą „Vadovas“]]. Dirbo [[Laisvė (Kaunas)|„Laisvės“]] dienraščio redakcijoje. [[1925]]–[[1940]] m. redagavo žurnalą „[[Tiesos kelias]]“. Bendradarbiavo leidiniuose [[Ganytojas (Kaunas)|„Ganytojas“]], [[Logos (Kaunas)|„Logos“]], {{šaltinis|{{ŽE|253}}}}
[[1935]] m. – Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų „Vytauto“ klubo garbės narys.
Prof. Prano Kuraičio veikla visuomenės gyvenime buvo ypač reikšminga organizuojant Ateitininkijos sąjūdį. Studijuodamas [[Leuvenas|Leuveno]] universitete, įsteigė lietuvių katalikų sąjungą. [[1919]] ir [[1920]] metų [[Ateitininkai|ateitininkų]] suvažiavimuose Kuraitis skaitė paskaitas apie sąjūdžio uždavinius ir idėjinius pagrindus – intelegentiškumą, krikščioniškumą ir visuomeniškumą. [[1935]] m. – Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų „Vytauto“ klubo garbės narys.
Nevengė ir politinės veiklos. [[1917]] m. Peterburgo lietuvių seime Kuraitis aktyviai dalyvavo, laikydamasis nepartinių grupėje.
Nedaugeliui Lietuvoje buvo žinoma, kad [[1926]] metais Pranas Kuraitis galėjo tapti vyskupu. [[Arkivyskupas]] [[Jurgis Matulaitis|J. Matulaitis]] siūlė Kuraičiui kandidatūrą į Kauno arkivyskupus-metropolitus, bet šis atsisakė aiškindamasis nesąs reprezentatyvus ir neturįs administracinės patirties. Pirmuoju nepriklausomos Lietuvos bažnytinės provincijos arkivyskupu-metropolitu tuomet paskirtas [[Juozapas Skvireckas]].
Prano Kuraičio moksliniai straipsniai pasirodydavo įvairiuose žurnaluose, dienraščiuose ir kituose periodikos leidiniuose: „Tiesos kelias“, „Draugija“, „Ateitis“, „Vadovas“, „Ganytojas“, „Židinys“, „Logos“, „XX amžius“. Šiuose leidiniuose Kuraitis paskelbė daugelio žinomų filosofų biografijas, rašė įvairiais visuomeninio gyvenimo, gnoseologijos, ontologijos klausimais, dabarties filosofijos tema, apie filosofijos sampratą, etinę problematiką, religijos filosofiją, taip pat rašė tautine tematika. Iš filosofijos istorijos: apie [[Blaise Pascal|B. Paskalį]], [[Immanuel Kant|I. Kantą]], vokiečių filosofus [[Rudolf Christoph Eucken|R. Eukeną]] ir [[Paul Natorp|P. Natorpą]], belgų tomistus kard. [[Desire-Joseph Mercier|D.-J. Mercierą]] ir [[Simon Deploige|S. Deploigę]]“, Tomą Akvinietį, [[Georg Wilhelm Friedrich Hegel|Hėgelį]]. Iš lietuvių aptarė [[Adomas Dambrauskas-Jakštas|A. Dambrauską-Jakštą]] kaip filosofą ir teologą.
== Filosofinės pažiūros ==
Kuraitis buvo pirmasis iš lietuvių, kuris leidosi į pačias branduolines filosofijos problemas ir lietuvių kalba pateikė pirmuosius veikalus filosofijos centriniais klausimais. Daug dėmesio profesorius skyrė Aristotelio ir Tomo Akviniečio filosofijai, teigdamas, kad jų pažiūros turi protingą pagrindą, taip pat dėmesingai tyrinėjo Kanto ir Hėgelio filosofines pažiūras, pabrėžė filosofijos, kaip mokslo, svarbą ir savarankiškumą teologijos atžvilgiu. Jis tvirtino, kad visi mokslai visų pirma turi prisidėti prie dvasios kultūros ugdymo ir tarnauti pažintai tiesai. ▼
▲Kuraitis buvo pirmasis iš lietuvių, kuris leidosi į pačias branduolines filosofijos problemas ir lietuvių kalba pateikė pirmuosius veikalus filosofijos centriniais klausimais. Daug dėmesio profesorius skyrė Aristotelio ir Tomo Akviniečio filosofijai, teigdamas, kad jų pažiūros turi protingą pagrindą, taip pat dėmesingai tyrinėjo Kanto ir Hėgelio filosofines pažiūras, pabrėžė filosofijos, kaip mokslo, svarbą ir savarankiškumą teologijos atžvilgiu. Jis tvirtino, kad visi mokslai visų pirma turi prisidėti prie dvasios kultūros ugdymo ir tarnauti pažintai tiesai.
Ontologiją laikė svarbiausia neotomistinės filosofijos disciplina, nes joje aptariamos būties savybės, dėsniai, rūšys arba kategorijos. Analizavo gėrio kategoriją, kurią jis laikė ontologijos sąvoka, turinčia dvi prasmes – būties norų objekto ir tikslo. ▼
▲Ontologiją laikė svarbiausia neotomistinės filosofijos disciplina, nes joje aptariamos būties savybės, dėsniai, rūšys arba kategorijos. Analizavo gėrio kategoriją, kurią jis laikė ontologijos sąvoka, turinčia dvi prasmes – būties norų objekto ir tikslo.
Savo paskutiniame straipsnyje („Tauta ir jos filosofija“) išreiškė savo pagrindinį filosofinį rūpestį – kokia turi būti filosofija, kad ji atskleistų tiesą ir tarnautų gėriui. Šis filosofijos rūpestis iškyla beveik visuose Kuraičio darbuose. „Tarnauti pažintai tiesai“ — profesoriaus mąstymo ir gyvenimo moto. Daug kur įžvalgiai suvokė esmingus filosofijos reikalavimus. Keli iš jų: ▼
▲Savo paskutiniame straipsnyje („Tauta ir jos filosofija“) išreiškė savo pagrindinį filosofinį rūpestį – kokia turi būti filosofija, kad ji atskleistų tiesą ir tarnautų gėriui. Šis filosofijos rūpestis iškyla beveik visuose Kuraičio darbuose. „Tarnauti pažintai tiesai“ — – profesoriaus mąstymo ir gyvenimo moto. Daug kur įžvalgiai suvokė esmingus filosofijos reikalavimus. Keli iš jų:
1. Filosofijos nepriklausomumas nuo autoritetų — jos laisvumas. Būdamas grynas ir griežtas tomistas, Kuraitis neigiamai vertino visą naujųjų amžių filosofiją, paneigusią tomistinę tradiciją. ▼
▲1. Filosofijos nepriklausomumas nuo autoritetų — – jos laisvumas. Būdamas grynas ir griežtas tomistas, Kuraitis neigiamai vertino visą naujųjų amžių filosofiją, paneigusią tomistinę tradiciją.
2. Filosofijos realumas ir kritiškumas. Filosofija yra nepriklausoma nuo bet kokių autoritetų dėl to, kad aukščiausias joje autoritetas — tai „faktai ir kritiško proto reikalavimai“. ▼
▲2. Filosofijos realumas ir kritiškumas. Filosofija yra nepriklausoma nuo bet kokių autoritetų dėl to, kad aukščiausias joje autoritetas — – tai „faktai ir kritiško proto reikalavimai“.
3. Teikimas gyvenimui šviesos — pasaulėžiūrinių ir etinių klausimų nušvietimas. Filosofinis mąstymas turi nušviesti gyvenimui kelią.<ref> [http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=2499&Itemid=221 Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai"/Pranas Kuraitis/Filosofas] </ref> ▼
▲3. Teikimas gyvenimui šviesos — – pasaulėžiūrinių ir etinių klausimų nušvietimas. Filosofinis mąstymas turi nušviesti gyvenimui kelią.<ref> [http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=2499&Itemid=221 Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai"„Aidai“/Pranas Kuraitis/Filosofas] </ref>
==Bibliografija==
* „Šių dienų gnoseologijos padėtis ir svarbesnieji joje orientacijos punktai“ (Logos, 1921-22 m.), ▼* „Keli bendrosios gnoseologijos bruožai“ (Logos, 1924 m.), ▼* „Kanto gnoseologijos pagrindinės pažiūros ir jų vertė“ (Logos, 1924 m.), ▼* „Pagrindiniai gnoseologijos klausimai ir jų sprendimo būdai“ (Logos, 1928 m.), ▼* „Gnoseologijos pažangos klausimai“ (Logos, 1930 m.), ▼* „Šv. Augustino gnoseologinės pažiūros“ (1930, 1932 m.), ▼* „Ontologinio subjektyvizmo pagrindai ir jų vertė“ (Logos, 1926 m.), ▼* „Tomo Akviniečio reikšmė filosofijoje“ (Židinys, 1925 m.), ▼* „Įvadas į Hėgelio filosofiją ir jos pagrindų kritišką įvertinimą“ (Logos, 1934, 1935, 1936 m.), ▼* „Hėgelio logikos bei ontologijos svarbesnieji nusistatymai“ (Logos, 1938 m.), ▼* „Pagrindiniai orientacijos punktai ontologijoje“ (Logos, 1927 m.), ▼* „Iš šių dienų filosofijos judėjimo“ (Logos, 1923 m.), ▼* „Filosofijos supratimas ir jos santykiai su kitais mokslais“ (Logos, 1921-22 m.), ▼* „Autonomija doros srityje ir krikščionybė“ (Vadovas, 1913 m.), ▼* „Per Kantą į Ničę“ (Logos, 1921-22 m.), ▼* „Jausmo religija“ (Logos, 1921-22 m.), ▼* „Katalikybės dogmos ir bedogmė krikščionybė“ (Tiesos kelias, 1925 m.), ▼* „Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje“ (Suvažiavimo Darbai II, 1937 m.), ▼* „Tauta ir jos filosofija“ (Suvažiavimo Darbai III, 1939 m.) ▼
===Veikalai= Bibliografija ==
* Ontologija. Kaunas: VDU, 1931-1932 m., 2 tomai. ▼* Pagrindiniai gnoseologijos klausimai. Kaunas: VDU, 1930 m. ▼▲* „Šių dienų gnoseologijos padėtis ir svarbesnieji joje orientacijos punktai“ (Logos, 1921-22 m.),
▲* „Keli bendrosios gnoseologijos bruožai“ (Logos, 1924 m.),
▲* „Kanto gnoseologijos pagrindinės pažiūros ir jų vertė“ (Logos, 1924 m.),
▲* „Pagrindiniai gnoseologijos klausimai ir jų sprendimo būdai“ (Logos, 1928 m.),
▲* „Gnoseologijos pažangos klausimai“ (Logos, 1930 m.),
▲* „Šv. Augustino gnoseologinės pažiūros“ (1930, 1932 m.),
▲* „Ontologinio subjektyvizmo pagrindai ir jų vertė“ (Logos, 1926 m.),
▲* „Tomo Akviniečio reikšmė filosofijoje“ (Židinys, 1925 m.),
▲* „Įvadas į Hėgelio filosofiją ir jos pagrindų kritišką įvertinimą“ (Logos, 1934, 1935, 1936 m.),
▲* „Hėgelio logikos bei ontologijos svarbesnieji nusistatymai“ (Logos, 1938 m.),
▲* „Pagrindiniai orientacijos punktai ontologijoje“ (Logos, 1927 m.),
▲* „Iš šių dienų filosofijos judėjimo“ (Logos, 1923 m.),
▲* „Filosofijos supratimas ir jos santykiai su kitais mokslais“ (Logos, 1921-22 m.),
▲* „Autonomija doros srityje ir krikščionybė“ (Vadovas, 1913 m.),
▲* „Per Kantą į Ničę“ (Logos, 1921-22 m.),
▲* „Jausmo religija“ (Logos, 1921-22 m.),
▲* „Katalikybės dogmos ir bedogmė krikščionybė“ (Tiesos kelias, 1925 m.),
▲* „Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje“ (Suvažiavimo Darbai II, 1937 m.),
▲* „Tauta ir jos filosofija“ (Suvažiavimo Darbai III, 1939 m.)
=== Veikalai ===
▲* Ontologija. Kaunas: VDU, 1931-1932 1931–1932 m., 2 tomai.
▲* Pagrindiniai gnoseologijos klausimai. Kaunas: VDU, 1930 m.
== Šaltiniai ==
{{ref}}
== Nuorodos ==
{{ref}}
| 