Tarpukario Lietuvos kariuomenė: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

== Istorija ==

Jau [[1917]] m. vasarą, [[Rusija|Rusijoje]] įvykus [[Vasario revoliucija]]i, susikūrė [[lietuviai|lietuvių]] karininkų sąjunga. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmo pasaulinio karo]] frontuose kovoję lietuvių kariai pradėjo organizuotai telktis į lietuviškus dalinius tikėdamiesi grįžti į Tėvynę. Buvo suformuotas pusantro tūkstančio karių lietuvių batalionas [[Vitebskas|Vitebske]], atsargos batalionas [[Smolenskas|Smolenske]], lietuvių batalionas [[Rovnas|Rovne]], [[Vytautas Didysis|Vytauto Didžiojo]] batalionas [[Sibiras|Sibire]] ir kiti. Tačiau karininkų sąjunga ir daliniai buvo priversti išsiskirstyti po [[Spalio revoliucija|Spalio perversmo]], o kai kurie lietuvių kariai išžudyti ar paimti į Raudonąją armiją.

 

 

1919 m. [[balandžio 26]] d. Generalinio štabo viršininku paskirtas generolas [[Silvestras Žukauskas]] nedelsdamas ėmėsi telkti kariuomenę. Norėdamas išsiaiškinti padėtį, S. Žukauskas lankėsi kariuomenės dalyse, kariniuose sandėliuose, kalbėjosi su kareiviais ir karininkais. Iš pakrikusios vokiečių kariuomenės, susitarus su jos vadovybe, sudaryti penki saksų savanorių batalionai. Vokiečių kariuomenės dalių Lietuvoje vadas buvo generolas W. Eberhardtas, ryšių karininkas prie Lietuvos kariuomenės vadovybės – pulkininkas D. Šrioderis

 

Nerimą kėlė lenkai, 1919 m. [[balandžio 19]] d. išviję bolševikus iš Vilniaus, jame įsitvirtinę ir toliau puolę rusų bolševikų kariuomenę [[Trakai|Trakų]] – [[Širvintos|Širvintų]] – [[Pabradė]]s ir [[Ašmena|Ašmenos]] – [[Salos|Salų]] kryptimis. Lenkai sutriuškino raudonarmiečių Pabradės grupę ir nustūmė Švenčionių link. Persekiodami Širvintose stovėjusios raudonarmiečių grupės likučius, lenkai veržėsi Trakų, [[Maišiagala|Maišiagalos]] ir Ukmergės link. Siekiant užkirsti kelią lenkams gilyn į Lietuvą, [[balandžio 27]] d. Lietuvos kariuomenei buvo duotas įsakymas užimti Vievio geležinkelio stotį ir patį miestelį. [[Gegužės 3]] d. Panevėžio atsargos batalionas užėmė Ukmergę. Šiose kautynėse kartu su lietuviais dalyvavo ir saksų savanoriai. Puolimo metu buvo paimta daugiau kaip 500 belaisvių, daug lengvųjų ginklų ir kitokio turto. Tęsiant puolimą, [[gegužės 7]] d. buvo užimtos Širvintos. Čia lietuviai susitiko su lenkais ir susitarė kartu pulti [[Giedraičiai|Giedraičius]]. Jie buvo užimti [[gegužės 9]] d. Tai buvo pirmosios stambesnės Lietuvos kariuomenės puolamosios kautynės. Nuo šiol ji perėmė iniciatyvą. 1919 m. [[gegužės 7]] d. generolas S. Žukauskas buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu, kartu paliekant eiti ir Generalinio štabo viršininko pareigas.

 

[[1920]] m. [[gegužės 7]] d. po daugiau nei pusmečio diplomatinių kontaktų [[Kremlius|Kremliuje]] pagaliau prasidėjo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos, kurios 1920 m. [[liepos 12]] d. baigėsi sutarties pasirašymu, nustatant sieną rytuose, ėjusią prie [[Molodečnas|Molodečno]], atsižvelgiant į situaciją iki [[LDK]] okupacijos 1795 m. 1920 m. [[liepos 14]] d. Vilnių, kurį [[liepos 10]] d. Lietuvai pripažino [[Antantė]], traukdamiesi palikinėjo lenkai, ten prabuvę beveik pusantrų metų, susikovę prie Rykantų su lietuviais. 1920 m. [[liepos 15]] d. Lietuvos kariuomenė pietų metu įžygiavo į Vilnių, kur rado Raudonosios armijos kavalerijos dalinį vadovaujamą G. Gajaus, įžygiavusio ryte. 1920 m. [[rugpjūčio 6]] d. Lietuvos [[Steigiamasis Seimas]] ratifikavo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, o [[Raudonoji armija]] paliko Vilnių, bet ne Vilniaus kraštą [[rugpjūčio 25]] d. 1920 m. [[spalio 7]] d. [[Suvalkai|Suvalkuose]] Lietuvos ir [[Lenkija|Lenkijos]] įgaliotosios delegacijos pasirašė paliaubų sutartį, kuri turėjo įsigalioti [[spalio 10]] d. Ja tarp abiejų valstybių buvo nustatyta [[demarkacinė linija]], pagal kurią Vilnius teko Lietuvai. Bet [[spalio 9]] d. generolas [[Liucjanas Želigovskis]] inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. [[1922]] metais Vidurio Lietuvos valstybė prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki [[1939]] m. rugsėjo mėn.

 

Kovos su lenkais vyko nuo 1919 metų pavasario iki 1920-ųjų vėlyvo rudens. Per tuos dvejus metus buvo daugybė derybų, niekšybių iš lenkų pusės, susitarimų nevykdymo. Lenkai nepakluso ir tarptautinių organizacijų tarpininkavimui. Didžiausia lenkų niekšybė buvo 1920 m. [[spalio 7]] d. pasirašytos sutarties dėl karo veiksmų sustabdymo sulaužymas.

Būta nuomonių, kad reikėjo nepaklusti ir atsiradus patogiai progai Vilnių atsiimti. Paklusti reikėjo. Jei būtume nepaklusę, J. Pilsudskis būtų pasinaudojęs „nepaklusnumu“ ir atskubėjęs į pagalbą L. Želigovskiui. Neaišku, kuo viskas tada būtų pasibaigę.

 

 

Nepavykus daugybei derybų, 1922 m. [[vasario 22]] d. Lietuva pakvietė Lenkiją į Tarptautinį Hagos tribunolą dėl Vilnijos problemos sprendimo. Lenkija, suprasdama, kad pralaimės, atsisakė pakvietimo.