Salyno sutartis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Po 1398 m. Salyno sutarties kryžiuočiai siekė įsigalėti žemaičių žemėje; Žemaitijoje pristatė daug pilių. Vytautas buvo priverstas palaikyti su jais gerus santykius ir netgi dalyvauti [[1400]] m. Ordino organizuotame žygyje prieš žemaičius. Tačiau [[1401]] m. pasirašius [[Vilniaus-Radomo sutartis|Vilniaus−Radomo]] susitarimus, Lietuvos valdovas nutarė susigrąžinti Žemaitiją. 1401 m. žemaičiai sukilo ir, padedami Vytauto, išvijo kryžiuočius, tik neatėmėatėmė [[Klaipėda|KlaipėdosKlaipėdą]]pilies, persikėlė per Nemuną. Todėl kryžiuočiai vėl pradėjo antpuolius prieš Lietuvą. Čia jie rėmė [[Švitrigaila|Švitrigailą]], kurį norėjo padaryti didžiuoju kunigaikščiu. Kadangi Rusioje sparčiai stiprėjo [[Maskvos kunigaikštystė]], tai Vytautas iki 1409 m. sudarė taiką su [[Novgorodas|Novgorodu]], [[Pskovas|Pskovu]] ir [[Maskva]], tokiu būdu užsitikrindamas saugų užnugarį kovoje su vokiečiais. Užsitikrinęs saugumą Rytuose, Vytautas nukreipė jėgas prieš kryžiuočius. 1409 m. gegužės mėnesį prasidėjo Vytauto sukurstytas ir remiamas žemaičių sukilimas. Kryžiuočiai buvo išvaryti iš Žemaitijos, o ši − prijungta prie [[LDK]].