Velnias (lietuvių mitologija): Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
rv |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 19:
Lyginamoji indoeuropiečių [[mitologija]] rodo Velą (Veliną) buvus analogišką senovės indų dievybei [[Varūna]]i, persų Ahūra Mazdai, skandinavų Odinui, airių Cū Chulain'ui. Dievas Velinas irgi kūrėjas, kosminės tvarkos saugotojas ir sutarčių sudarytojas, nakties, vandenų ir akmenų valdovas, susijęs su vaisingumu, galvijais ir turtu, su naktimi bei juoda spalva. Jis yra juodų gyvulių kūrėjas. Velinas karingas, kerštingas ir piktas, baudžia mirtimi, ypač korimu, ir yra svarbiausias Perkūno priešas.
Velinas mitologijoje - vienaakis magas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvūliais, ypač vilkais ir piktais šunimis. Šie pagrindiniai bruožai yra užfiksuoti lietuvių ir latvių tautosakoje, o toponimai (Velnio bala, Velnio akis, Velnio tiltas ir kt.) rodo, kad Velo (Velino) vardas susijęs su pelkėmis, balomis, akmeningomis vietomis, užtvankomis, tiltais. Pelkių, balų, raistų pavadinimai su šaknimi vel- liudija Velino gyvenamąją vietą buvus pelkėse, raistuose, balose. Lietuvių kalbos ir literatūros institute užregistruota apie 400 vietovardžių su šaknimi vel-. Iš jų apie 40 % sudaro pelkių ir raistų pavadinimai. Antrą vietą užima ganyklų ir pievų pavadinimai. Velnio tiltai ir rėvos siejasi su Velino stiprumu. Legendose ir sakmėse jis - milžiniškų akmenų nešiotojas, rėvų ir tiltų
, gali būti toks sunkus, jog, atsistojęs ant akmens, įspaudžia pėdą. Prūsų Patolas buvo lietuvių ir latvių Velo (Velino) paralelė, S. Grunau teigimu, „aukščiausias prūsų dievas“. Patolo vardas XVI a. kronikose minimas arba kartu, arba pakeičiamas Pocollum Pecols, Piculus, Pykullis vardais, atitinkančiais lietuvių Pikulas, Pikis, Piktis. „Velnias yra Piktis“,- aiškinama K. Sirvydo XVII a. žodyne. Tai rodo šį dievą buvus piktą, baudžiantį. XVIII ir XIX a. žodynuose Velnias verčiamas „Zorngott“, „Hölengott“. Apie 100 Lietuvos vietovardžių yra su šaknimi pikt-. Piktumo bruožas jungia jį su germanų Wodan: gotų k. wo Fs „piktas“ sen. anglų k. wod „įsiutęs, piktas, baisus“.
Velinas tautosakoje baudžia žmones nuolatiniu mirties reikalavimu, savo pinklėmis apraizgo gyvenimą. Sakmėse jis nuolatos vilioja žmones į mirtį: gaigalo, kito nepaprasto paukščio ar ožiuko pavidalu įklampina pelkėse; pasivertęs vilku, sudrasko; kaip baisi juoda žviegianti kiaulė mirtinai išgąsdina; pasivertęs juodu šunimi, kapinėse įkanda, ir žaizda negyja; jaujose ar pirtyse moterims nulupa odą; kaip žaltys užšokęs uogautojai ant kaklo pasmaugia ją arba jo negalima numesti; naktį, įsirangęs į lovą, gali mirtinai išgąsdinti, o užgulęs kaip maišas - uždusinti. XVI a. S.
Velino viena akis viską mato. Germanų dievas [[Odinas]] (Wodan) taip pat buvo vienaakis; vieną akį jis paaukojo už tai, kad atsigėrė stebuklingo vandens iš šaltinėlio, ištekančio iš kosminio medžio šaknų. Nuo to jis pasidarė visa žinantis ir numatantis. Senasis lietuvių Velinas turbūt irgi panašiai pasielgė. Apie vienos akies paaukojimą yra tokių faktų: anot K. Henenbergerio, kurio 1595 m. knygoje aprašyta lietuvių pagonybė, netoli Isruties, Mažojoje Lietuvoje, buvęs šventas šaltinėlis Golbė, kurio dėka žmonės pasidarydavo vienaakiai, t. y. atiduodavo akį už tai, kad atsigėrė stebuklingo vandens. Būti vienaakiu buvo laikoma nepaprasta garbe. XVI a. antrojoje pusėje dar buvę galima sutikti senų vienaakių vyru. Ligi mūsų laikų išlikusiose sakmėse pasakojama, kad galima pasidaryti vienaakiu visa matančiu, jei žinai, kokiu vandeniu velnias patrina savo vieną akį, bet jei jis tai sužino, tuoj išduria tą akį. „Velnio akis" vietovardžiuose (balų pavadinimuose) greičiausiai susijusi su ta stebuklinga visa matančia velnio - Velino - akimi.
| |||