Klaipėdos krašto konvencija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Krašto statutas nustatė Klaipėdos krašto valdžios organus bei jų kompetencijos ribas. Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos krašte buvo respublikos prezidento skiriamas [[Klaipėdos krašto gubernatorius|''gubernatorius'']], turėjęs teisę iš vietinių gyventojų skirti ''direktorijos'', kaip vykdomosios valdžios organo, pirmininką, [[Veto|vetuoti]] prieštaraujančius Lietuvos Konstitucijai įstatymus, direktorijos pritarimu sušaukti seimelį nepaprastajai sesijai ar paleisti jį anksčiau laiko. Direktorijos narius rinkosi jos pirmininkas. Direktorija privalėjo turėti seimelio pasitikėjimą, jos [[Kompetencija (teisė)|kompetencijai]] priklausė krašto atstovavimas santykiuose su Valstybės organais, [[Teisėjas|teisėjų]] ir uosto direkcijos nario skyrimas, politinė ir ekonominė savivaldybių, Bažnyčios ir vietinio susisiekimo priežiūra, privalomų įsakymų ir [[policija|policijos]] taisyklių leidimas. Įstatymus leidęs [[Klaipėdos krašto seimelis|''seimelis'']] buvo renkamas krašto gyventojų trejų metų [[kadencija]]i. Seimelio kompetencijai priklausė civilinių, baudžiamųjų, žemės ūkio, miškų, prekybos įstatymų leidyba, tikybos, švietimo, sveikatos apsaugos reikalai, socialinė apsauga ir darbo santykiai, teismų organizacija, krašto viešieji finansai bei turtai, mažumų apsauga etc. Prie seimelio kaip konsultacinis organas ekonomikos ir finansų reikalais veikė krašto Ūkio taryba.

 

 

Klaipėdos konvencija formaliai prarado juridinę galią Klaipėdos krašte, kai Lietuvos Respublika [[1939]] m. [[kovo 22]] d. sutartimi grąžino Klaipėdos kraštą Vokietijai, o kitos Klaipėdos konvencijos signatarės tokiam perdavimui neprieštaravo.