Naujosios Zelandijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas
Kailis (aptarimas | indėlis)
Eilutė 36:
 
[[1788]] m. įkurta [[Naujasis Pietų Velsas|Naujoji Pietų Velso]] kolonija. Šiai kolonijai pagal kapitono Filipo komisiją [[1787]] m. [[balandžio 25]] d. buvo priskirta ir didžioji dalis Naujosios Zelandijos. [[Van Dymeno Žemė]] tapo atskira kolonija [[1825]] m., tad pasikeitė pietinė Naujojo Velso siena. Dabar jam priklausė tik šiaurinė Šiaurinės salos dalis. Bet visa tai turėjo mažai įtakos Naująjai Zelandijai, nes ši nesulaukė kolonijos administracijos susidomėjimo.
 
Gavusi daugybę skundų dėl baltųjų jūreivių ir nuotykių ieškotojų nusikalstamos veiklos, Didžiosios Britanijos vyriausybė paskyrė Džeimsą Basbį budinčiu pareigūnu Naujojoje Zelandijoje [[1832]] m. Jis [[1834]] m. įtikino maorių genčių vadus pasirašyti jo sukurtą Naujosios Zelandijos nepriklausomybės deklaraciją [[1835]] m. Šį dokumentą pripažino Didžiosios Britanijos karalius [[Viljamas IV]]. Džeimsas Basbis neturėjo nei karių, nei teisinio autoriteto, tad negalėjo suvaldyti į salą atvykusių europiečių.
 
=== Vaitangio sutartis ===
 
[[1839]] m. Naujosios Zelandijos kompanija pareiškė, kad įkurs kolonijas. Tai ir įsikūrusių kolonistų nusikaltimai privertė Didžiąją Britaniją imtis griežtesnių veiksmų. Kapitonas Viljamas Hobsonas buvo nusiustas į Naująją Zelandiją, kad įtikintų maorius pripažinti britų valdžią. Dėl Naujosios Zelandijos kompanijos veiksmų, [[birželio 15]] d. visa Naujoji Zelandija tapo Naujojo Pietų Velso dalimi, o jo gubernatorius Džordžas Gipsas pradėjo valdyti salas. Tai buvo pirmas ženklas, kad britai nori valdyti Naująją Zelandiją.
 
[[1840]] m. [[vasario 6]] d. Hobsonas ir 40 maorių vadų pasirašė Vaitangio sutartį Salų įlankoje. Kopijos buvo nugabentos po visas salas, kad pasirašytų ir kiti vadai. Daug maorių vadų nepasirašė arba jų niekas neprašė, bet iš viso sutartį pasirašė 500 maorių.
 
Sutartis suteikė maoriams teisę į jų žemę ir nuosavybę bei Didžiosios Britanijos piliečių teises. tai, ką gauna britai mainais, priklauso nuo sutarties kalbinės versijos. Angliškoje versijoje Britanijos klaralius tampa Naujosios Britanijos valdovu, o maoriu versijoje jis gauna ''kawanatanga'' (manoma, kad tai reiškia žymiai mažesnę valdžią nei angliškoje versijoje). Tikrieji abiejų pusių ketinimai yra ginčų objektas.
 
Britai norėjo sustabdyti kitų europos šalių žingsnius salose (prancūzai 1840 m. įkūrė mažą mažą koloniją Akaroajoje Pietinėje saloje), palengvinti britų kolonistų įsikūrimą ir tikriausiai nutraukti britų ir amerikiečių jūreivių nusikaltimus. Pareigūnai ir misionieriai gynė savo pozicijas ir reputaciją.
 
Maorių vadai norėjo apsaugos nuo užsieniečių, primesti savo valdžią kolonistams ir pirkliams bei platesnės sutarties, kuri pagerintų maorių prekybą ir buitį.
 
Hobsonas mirė [[1842]] m. Gubernatorius Robertas Ficrojus bandė teisiškai pripažinti maorių papročius. Tačiau jo įpėdinis Džordžas Grėjus ribojo maorių teises ir įtaką. Sutarties įtaka buvo juntama pamažu, ypač tose srityse, kur buvo daug maorių.
 
== Kolonijinis laikotarpis ==