Ludwig Wittgenstein: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas |
|||
Eilutė 113:
Jis iš šeimos namų persikraustė į trečiąjį Untere Viaduktgasse gatvės rajoną ir per šį laikotarpį , pasak Viljamo Vareno Bertlio (''William Warren Bertley''), filosofijos profesoriaus iš Stanfordo, Vitgenšteinas buvo susidomėjęs atsitiktiniais susitikimais su homoseksualais Praterio mieste, kuris buvo už kelių minučių pėsčiomis nuo jo namų. Tai yra prieštaringas teiginys, nes Bertlis pirmą kartą savo biografijoje paminėjo Vitgenšteiną 1973 metais, ir kaip ir kiti Vitgenšteino draugai Anglijoje, neigė, kad Vitgenšteinas buvo homoseksualus. Bertlis rašo, jog informaciją gavo iš Vitgenšteino draugų : 1920 metų gegužę architektas Polas Engelmanas (''Paul Engelman'')rašė: „Aš nuolat galvoju apie savo gyvenimą ir ši mintis man vis dar neduoda ramybės. Aš krentu į dugną. Tikiuosi jūs niekada nebūsite tokioje padėtyje". Literatūros vykdytojai pagrasino imtis teisinių veiksmų siekdami, kad nebūtų paskelbtos Bertlio knygos.
Greitai Liudvigas tapo miestelio gyventojų apkalbų objektu, kurie geriausiu atveju laikė jį ekscentrišku. Jis nesutarė ir su kitais mokytojais; nusprendęs, kad jo būste per ne lyg triukšminga, pasistatė lovą mokyklos virtuvėje. Jis mokė su entuziazmu, netgi vėlai naktį, kas nepatiko mokinių tėvams, tačiau, kai kurie berniukai Liudvigu iš tiesų žavėjosi; jo sesuo Hermina stebėdavo jo pamokas ir teigė, kad berniukai „tiesiog lipdavo vienas ant kito, trokšdami, kad mokytojas būtent juos pasirinktų atsakinėti“. Prasčiau besimokantiems jis tapo tikru tironu. Pirmosios dvi kiekvienos dienos valandos buvo paskirtos matematikai – valandos, kurias, pasak Monko (''Monk''), kitais metais mokiniai prisimindavo su siaubu. Jie sakydavo, kad jis mušdavo berniukus lazda ir trankydavo jiems per ausis, tampydavo mergaitėms plaukus; tais laikas toks elgesys su berniukais nebuvo neįprastas, tačiau, kaimiečių nuomone, jis persistengė, taip elgdamasis su mergaitėmis; iš mergaičių niekas nesitikėjo, kad jos suprastų algebrą, o tuo labiau gautų antausius dėl jos. Monkas rašė, jog atmetus kūniškas problemas, mokytojas (Vitgenšteinas) greitai tapo miestelio legenda šaukdamas „Kopūstų salotos“, kuomet direktorius grodavo pianinu ir „Nesąmonė“, kai kunigas atsakinėdavo į klausimus.
Eilutė 120:
Kol Vitgenšteinas gyveno izoliuotoje Austrijoje, Traktatas buvo publikuojamas su dideliu susidomėjimu, pirmiausia Vokietijoje 1921 Loginis-Filosofinis traktatas Vilhelmo Ostvaldo (''Wilhelm Ostwaldo'') ''Gamtos filosofijos metraščiuose'', tačiau Vitgenšteinas nebuvo patenkintas rezultatais ir apkaltino jį piratavimu. Raselas sutiko parašyti įvadą ir paaiškinti, kodėl tai svarbu, nes kitaip jis nebūtų paskelbtas. Buvo sunku ar net neįmanoma suprasti ar Vitgenšteinas buvo žinomas filosofas. Bet Vitgenšteinas nebuvo patenkintas Raselo pagalba. Jis prarado pasitikėjimą Raselu susirado jį ir vertė jaustis iš esmės nesupratusiam traktato.
G.E. Mūras pasiūlė traktatui Loginę-filosofinę antraštę. Iš pradžių buvo sudėtinga rasti leidėją angliškam vertimui, kadangi Vitgenšteinas užsispyrė, kad angliškas leidimas pasirodytų be Raselo įžangos; Kembridžo leidykla atsisakė šio projekto būtent dėl šios priežasties. Galiausiai
''Traktato'' tikslas yra atskleisti ryšį tarp kalbos ir pasaulio: tai ką galime pasakyti ir tai ką galime parodyti. Vitgenšteinas teigia, kad kalba yra pagrindinė loginė struktūra, struktūra numatanti ribas tarp to, kas gali būti pasakyta prasmingai. Kalbos riba Vitgenšteinui yra minties riba. Daug kas filosofijoje apima mėginimus pasakyti neapsakomai ir pagal prasmę nepagalvojamai : „ką mes galime pasakyti, visi gali būti tai pasakę“, teigia Vitgenšteinas. Viskas išskyrus – religiją, etiką, estetiką, mistiką – gali būti aptarta. Jie patys nėra absurdiški, bet apie juos kalbėti būtų absurdiška. Pratarmėje jis rašė: „knyga bus rašoma apie ribotą mąstymą arba tiksliau – ne mąstymą, bet minčių išraišką, nes nurodant ribotą mąstymą mes turėtume sugebėti mąstyti abipusiškai apie šį terminą (mes turėtume turėti galimybę apgalvoti, kas negali būti apgalvota)“.
Knyga skirta paaiškinti kalbą taip, jog ji būtų suprasta, kaip pasaulio struktūros atspindys („teiginys yra tikrovės atvaizdas“). Ji yra 75 puslapių ilgio, „joje buvo išspausta viskas kiek tik galima“- sakė Odgen ir pristatė 7 skyrius (1-7), su pogrupiais (1, 1.1, 1.11.):
Eilutė 134:
=== Franko Ramsio vizitas, Puchbergas ===
1922 metų rugsėjį Vitgenšteinas perėjo į vidurinę mokyklą, esančią netolimame kaime Hasbache, bet žmonės jame pasirodė iš ties labai blogi:
=== Haidbauer incidentas, Oterholas ===
Eilutė 144:
=== Haus Wittgenstein ===
Norėdama prablaškyti Vitgenšteiną po incidento sesuo Margaret pakvietė jį padėti kurti naują jos namo dizainą Vienoje. Polas Engelmanas buvo namo architektas, Vitgenšteinas jį pažinojo nuo tada, kai karo metu jie kartu buvo apkasuose. Vitgenšteinas padėjo jam su projektu ištisus 2 metus. Jis pritvirtino langus, duris, radiatorius reikalaudamas, jog kiekviena detalė būtų padaryta tiksliai kaip numatyta. Kai namas buvo beveik prie pabaigos jis lubas pažemino
== 1929 – 1941: Tarybos narystė Kembridže ==
|