Jeronimas Stroinovskis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Išryškindamas natūralią žmogaus prigimtį Stroinovskis ją grindė dorovės normomis, mėgindamas apibrėžti dorovės mokslo objektą. Dorovės normos, pasak jo, vystosi priklausomai nuo žmogaus žinių apie pasaulį ir valios. Žmogaus veiksmas gali atitikti priimtas normas, gali joms ir prieštarauti. Veiksmus, kurie skatina įgimtas savybes, jas žadina, Stroinovskis vadina moraliniu gėriu, o priešingus – moraliniu blogiu. Normali žmogaus būsena, pasak Stroinovskio, esanti tada, kai žmogus gali patenkinti savo poreikius, sąlygojamus: kūno sandaros; išsilavinimo; įpročių bei viešosios nuomonės. Poreikiai priklausantys nuo įgimtų savybių, yra svarbiausi, nes jų nepatenkinęs žmogus nepajėgtų egzistuoti. „Jeigu žmogus nesugebėtų pažinti ir neturėtų valios, - rašė Stroinovskis, - ir visa jo veikla būtų pajungta įgimtų poreikių tenkinimui, tada nebūtų dorovinės priklausomybės ir pareigos. Tačiau, turėdamas protą, žmogus pažįsta pasaulį ir supranta, ko jam reikia bei ką jis pajėgus padaryti, ir atsižvelgdamas į tai konstruoja savo veiksmus.
 
===konstitucijosKonstitucijos samprata===
 
Laisvė, pasak Stroinovskio, yra didžiausia vertybė. Tačiau vieno individo laisvė gali būti nukreipta preišprieš kitą. Tai J.Stroinovskis vadina savivale. Jo nuomone, politinės valdžios uždavinys sureguliuoti žmonių tarpusavio santykius taip, kad vieni būtų apsaugoti nuo kitų savivalės. J.Stroinovskio teigimu, feodalinė valstiečių priklausomybė – ne prigimties ar tarpusavio susitarimo dalykas, o smurto rezultatas. Dėl to ji – priešinga žmogaus prigimčiai<ref>„Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai“ I tomas, Vilnius 1980 m.</ref>.
 
== Šaltiniai ==
Anoniminis naudotojas