William James: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas
Eilutė 49:
William James apibrėžė tiesos įsitikinimus kaip tokius, kurie įrodo naudą tikinčiajam. Jo pragmatizmo teorija apie tiesą buvo sintezė iš „correspondence theory of truth“ ir „coherence theory of truth” su pridėtomis dimensijomis. Tiesa yra patikrinama tiek, kiek mintys ir pasisakymai atitinka faktinį dalyką, taip pat kokiu atstumu jos „kaba kartu“, ar derinasi kaip dėlionės dalys viena su kita; tai yra savo ruožtu patvirtinami stebėti rezultatai - kaip idėjos iškėlimas į taikomą praktiką.
 
James matė pasaulio vaizdą kartu su pragmatiškumu, skelbiančiu, kad tiesos kaina buvo visiškai priklausoma nuo jos naudos žmogui, kuris ją turėjo. Papildomi James pragmatizmo principai apėmė požiūrį, kad pasaulis yra mozaika iš skirtingų patirčių, kurios gali būti tinkamai interpretuojamos ir suprantamos per “radikalaus„radikalaus empirizmo”empirizmo“ taikymą. Radikalusis empirizmas (nesusijęs su kasdieniniu moksliniu empirizmu), tvirtina, kad pasaulis ir patirtis negali būti sustabdyti dėl visiškai objektyvios analizės jeigu nėra kitų veiksnių, stebėtojo protas ir paprastas stebėjimo poelgis turės įtakos bet kokiems empiriniams priėjimams prie tiesos, nes protas, jo patirtys ir prigimtis yra neišskiriami. James įvairovės akcentavimas kaip numatoma žmogaus būsena (prieš ir už dvilypumą, ypač Hegelio dialektišką dvilypumą), išlaikė stiprią įtaką Amerikos kultūrai, ypač tarp liberalų (žiūrėti Richard Rorty). James aprašymas tarp proto - pasaulio ryšio, kurį jis aprašė kaip “Sąmonės srautą (psichologija)”, turėjo tiesioginį ir ypač svarbų poveikį [[Avangardas|avangarde]] ir modernizmo literatūroje bei mene.
 
Knygoje “What„What Pragmatism Means”Means“, James rašo, kad centrinis taškas jo doktrinoje apie tiesą yra, kad : “Tiesos kyla iš faktų, bet jos leidžiasi pirmyn vėl į faktus ir prisideda prie jų; tie faktai vėl sukurs ar atskleis naują tiesą ir taip neribotam laikui. Patys ”faktai” tuo tarpu yra neteisingi. Jie papraščiausiai yra. Tiesa yra tikėjimo funkcija, kuri prasideda ir baigiasi tarp jų”. Ričard Rorty teigia, kad James nenorėjo paskelbti tiesos teorijos su šiuo konstatavimu ir kad mes neturėtume jo taip suprasti. Tačiau kiti pragmatizmo mokslininkai, kaip Susan Haack ir Howard Mounce, nepritaria Rorty instrumentiško James interpretavimo.
 
== „Valia tikėti“ („The Will to Believe“) ==
 
Savo darbą “The„The will to believe”believe“ William James suskirstė į dešimt esių. "The Will to Believe" rašinyje James pabaigė kelis dešimtmečius užsitęsusius samprotavimus apie asmeniškas religinės ir moralinės tiesos šaltinius. Iškyla klausimas, ką reiškia ir kas yra ta “valia„valia tikėti”tikėti“? Pagal James’ą, sprendžiant atsakymus į daugelį klausimų tereikia objektyvių duomenų, o jo asmeniško pasitenkinimo, jo geismų ir viso kito vaidmuo yra labai menkas. Kaip pavyzdys pateikiamas pinigų kiekis piniginėje. Sužinoti, kiek yra piniginėje pinigų, tereikia juos suskaičiuoti. Skaičiuotojo vidinis stovis skirtumo nesudaro.
Ar jis šykštus, ar dosnus, pinigų yra tiek, ir nei daugiau, nei mažiau. Tačiau, ne visais atvejais duomenų pakanka, ar jie gali iš viso neegzistuoti. Vienas iš sprendimų yra atidėti keliamų klausimų buvimą ir taip išlaikyti neutralumą. Būtent James rašinyje „The will to believe“ konstatuoja, kad ne visada priimtina yra savo įsitikinimus grįsti vien faktais, o jei jų trūksta, pareiga tampa neutralumas. Autorius teigia, kad taip galima remtis tik ten, kur klausimas yra nereikšmingas, arba kitu atveju, kai neutralumas yra leistinas. Dauguma įvykių iš praeities mums jau yra nebeaktualūs, nereikšmingi. Yra klausimų, kurie nėra svarbūs šią dieną, nors mus ir domina. Nėra skubos sužinoti tam tikrų dalykų, kaip iš ko sudarytas kitų planetų paviršius. William James‘o prezumpcija, kad tam tikruose situacijose, nors nėra pakankamai faktų, bet žmonės yra priversti apsispręsti. Neturėdamas duomenų, kur rytai, kur vakarai paklydėlis miške mirs, ar jis eis klaidinga kryptimi, ar sėdės ir lauks kol atsiras jam reikalingi duomenys, kuria linkme eiti. Apsisprendimą tokioje padėtyje James vadina priverstiniu, nes neutralumo pasekmės čia lygiai tokios pačios, kaip ir klaidos. Pagal James'ą, tokiais atvejais yra bereikšmiška reikalauti mokslinio objektyvumo.
 
 
„Valia tikėti“ ( “ The„The Will to Believe”Believe“) paskaita, kuri buvo pristatyta Viljamo Džeimso ir pirmą kartą publikuota 1896 metais. Ją aprašė Bobas Korbetas (Bob Corbett) 1980 metais:
 
Įvadinės pastabos. Džeimsas nurodo situaciją savo universitete - būtent, kad laisvų pažiūrų studentai netiki, kad asmuo turi turėti religines pažiūras (turi tikėti), kol tai (religinės pažiūros) negali būti protingai pademonstruota. Jis vylėsi, kad Brauno ir Jeilio studentai bus atviresni nei jo studentai Harvarde.
Eilutė 122:
 
 
VI.Net jei mes ir esam gimę turėdami absoliutistų nusistatymus, turėtume įveikti šias silpnybes ir stengtis įgyti empiristų požiūrį: be perstojo ieškoti tiesos.
 
 
Eilutė 137:
 
A. Skepticizmas, teigia jis, nėra pasirinkimo vengimas. Tai tam tikros rūšies pasirinkimo galimybė.
 
 
Eilutė 184:
7. B. Genzelis, „Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija“. Vilnius, Mintis, 1974.
 
8. Kęstutis Skrupskelis , Kultūrinis žurnalas „Aidai“, William James Writings 1878-1899
 
9. http://www.webster.edu/~corbetre/philosophy/misc/james.html