Stefanija Ladigienė

Stefanija Paliulytė Ladigienė (1901 m. sausio 23 d. Vabalninkuose – 1967 m. Vilnius) – visuomenės veikėja, pedagogė, publicistė, tremtinė.

Biografija

Gimė Vabalninkų miestelyje mokytojo Tomo ir Natalijos Paliulių šeimoje. Tomas Paliulis turėjo didelę trobą, garinį malūną. Jis prijautė knygnešiams, pas save slėpė knygas. Jos mama buvo Natalija Jaruševčiūčia. Stefanija turėjo vyresnias seseris Natalija Paliulytę, kuri buvo siuvėja, Severina - akušere, Kotryną, tapusią vienuole kultūriete bei gera kulinarijos specialiste. Už Stefaniją jaunesni buvo - Irena, kuri irgi tapo vienuole, ir Aloyzas, tapęs mokytoju.

1915 baigė Biržų keturių klasių miesto mokyklą ir dėl karo iš karto pasitraukė į Rusiją. Peterburge ji du metus mokėsi gimnazijoje, o trečiuosius Tambovo "Žiburio" gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu 1918 m.

1920 metais ištekėjo už Kazio Ladigos. Su juo susilaukė šešių vaikų: Algio (g. 1922 m.) , Irenos (g. 1925 m.), Lino (g.1926 m.) , Benedikto (g.1929 m.), Marijos (g.1931), Jonės (g.1932 m.).

1920 pabaigoje 1921 pradžioje redagavo pirmuosius laikraščio Moteris numerius. Vėliau Marijampolės gimnazijoje dėstė prancūzų kalbą ir kūno kultūrą. Apsigyvenus Kaune trejus metus studijavo Teologijos-filosofijos fakultete filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir sociologiją. 1926 metais nuo katalikų bloko buvo išrinkta į 3-iąjį seimą. Porą metų iki 1927 kartu su Pranu Dovydaičiu redagavo žurnalą ateitininkėms '''Naujoji vaidilutė'''.

Stefanija Ladigienė pasižymėjo aiškiomis to meto feministinėmis pažiūromis, tai yra, kad moteris turi sugebėti užsidirbti sau duonai, turėti savo nuomonę ir kiek įmanoma daugiau lavintis. Dėl to kvietė moteris neužsidaryti tik namų rūpesčiuose.

Dėl politinių pažiūrų vyrui išėjus į atsargą 1927 metais šeima persikėlė gyventi į Gulbinėnų ūkį. Čia ir toliau retsykiais rašė straipsnius auklėjimo klausimais bei rengė ir vedė trijų dienų kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose. Gyvendama ūkyje ji pati savo šešiems vaikams suteikė pradžios mokslą bei paruošė gimnazijai. Kasdienybės rutina, gyvenimas toli nuo sostinės ir jos kultūrinio gyvenimo, anot Onos Beleckienės, ją slėgė. “Mano mintys toli toli nuo tų bulvių ir lupynų... Kai man labai sunku, aš tyliai užgiedu ar uždainuoju. Tada sieloj nejaučiu kartėlio.”(Esame, p. 117) Dėl to gyvendama savo ūkyje ir toliau organizavo vietinius žmones, stengėsi pagyvinti parapijos gyvenimą. Anot dukters Marijos, per Kalėdas organizuodavo Betliejaus gyvąjį paveikslą, kur vaidindavo vietiniai vaikai. Daug dėmesio skyrė parapijos chorui, pati turėjo labai gerą klausą ir sodrų balsą, akompanuodavo vargonais, kas tais laikais buvo didžiulė retenybė. (Esame, p. 68)

1940 metais sovietams areštavus Kazį Ladigą, ji su vyresniais vaikais Irena ir Linu persikėlė gyventi į Vilnių, kur pragyvenimui užsidirbo mokydama matematikos amatų mokykloje.

1944 pavasarį jai į namus atvedė žydaitę – Ireną Veisaitę, ji nepaisydama rizikos sutiko ją paslėpti ir priglausti. Anot Irenos Veisaitės ji yra pasakiusi: “Lietuvoje įvyko didžiulė žydų tautos tragedija, ir ji, kaip lietuvė ir tikinti katalikė, norėtų bent kiek atitaisyti, išpirkti tai tautai padarytą skriaudą.” (p.88) Čia Veisaitė ir liko gyventi iki pat Stefanijos Ladigienės arešto 1946 m. kovo 14 d.. Ji kalėjo Lukiškėse, Pečioros lageryje, Taišete. 1956 m. paleista iš lagerio, tolimesnę tremtį praleido kartu su ištremtais sūnumis Algiu ir Benu Irkutsko srityje. Kartu su jais 1957 m. grįžo į Lietuvą bei apsigyveno pas dukrą Mariją. Stefanija Ladigienė mirė 1967 m. Vilniuje.

Literatūra

"Esame, Stefanija Ladigienė", Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003, Vilnius Antanas Seibutis, "S.Ladigienė – generolienė, Seimo narė, ūkininkė, moterų švietėja ir sovietų kalinė", Lietuvos rytas, 2011.01.24