Juozas Lomanas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Wivaida (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Wivaida (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 42:
Juozas Lomanas optimistiškai tikėjo katalikiškosios kultūros [[Renesansas|Renesansu]], nes matė tikėjime tvirtą [[Bažnyčia|Bažnyčią]], vedamą [[popiežius|popiežiaus]], kuri nebijo pasaulio ir nepasiduoda jo ideologijoms.
Didelį dėmesį skyrė krikščioniškajai kultūrai. Ją suprasdamas kaip [[Europa|Europos]] būties esminę dalį, jos dvasinį matmenį. [[Krikščionybė|Krikščionybės]] įtakos silpnėjimą traktavo kaip dvasinių orientyrų praradimą, grįžimą į prigimtinę gyvūnišką būklę.
Domėjosi žmogaus sielos, jo psichikos problemomis, įrodinėjo sielos nemirtingumą. <ref>[http://www.lkbkronika.lt/de/index.php?option=com_content&view=article&id=509:issue-no-65&catid=35:chronicles&Itemid=400]</ref>
 
== Mokslinė veikla ==
Eilutė 50:
[[1923]] m. iš vokiečių kalbos į lietuvių išvertė prof. Fr. Savickio knygą „Gyvenimo prasmė“.
[[1929]]–[[1932]] m. [[Tiesos kelias|„Tiesos kelyje“]] paskelbė straipsnių seriją „Quo vadis, modernioji Europa?“ („Kur eini, modernioji Europa?“) apie šiuolaikinės Vakarų civilizacijos krizę. [[1932]] m. šie straipsniai buvo išleisti atskira knyga.
[[1937]] m. antroji autoriaus knyga „Sielos problema“, kurioje filosofiniu požiūriu ginamas sielos nemirtingumas, pateikiami įdomūs tų laikų metapsichikos tyrimų duomenys. Taip pat domimasi žmogaus sielos, jo psichikos problemomis. Straipsniai skelbti periodikoje. <ref>[http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/personos/lpersonos.htm]</ref>
 
==Straipsniai==
Eilutė 57:
[[Jonas Naujokas, Knygos recenzija // „Naujasis Židinys–Aidai“ [[2005]] [[birželis]], Nr. 6, p. 286.]]
Lomanas, Juozas, [[„Quo vadis, modernioji Europa?“]], II laida, [[Kaunas]]: VšĮ „Laetitia“, 2005, 338 p., 1000 egz.
I šios knygos leidimas pasirodė [[1932]] m. [[Nerija Putinaitė]] ją išsamiai analizavo [[„Šiaurės Atėnų tremtiniai“]]. Anuomet tai buvo pirma tokio masto knyga, skirta [[Europa|Europos]] dvasinės ir socialinės raidos rūpesčiams aptarti. Smalsu skaityti šiandien kiek naivoką, ne tik politinio korektiškumo, bet ir postmodernios patirties nepaliestą tekstą – pasirodo, diagnozės būta tikslios, bet nepasiteisino autoriaus viltys, kad krikščionybė vėl suklestės, o drauge su ja ir [[Europa]]. Šaukštas dvokiančio deguto – leidėjų (nuo [[Katalikų bažnyčia|Katalikų Bažnyčios]] atkritusių arkivyskupo [[Marcel Lefebvre|Marcel'io Lefebvre‘o]] sekėjų) užrašas ant ketvirtojo viršelio, klastojantis [[Jonas Paulius II|Jono Pauliaus II]] mintį. Šv. Tėvas kalba ne apie [[Bažnyčia|Bažnyčios]], o apie [[Europa|Europos]] kultūros „tylią apostazę“.
<ref>[http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=300&Itemid=66]</ref>
•Iš [[Vygantas Vareikis|Vyganto Vareikio]] ([[Klaipėdos universitetas]]) straipsnio [[„Holokausto prielaidos. Antisemitizmas Lietuvoje XIX a. – XX a. pirmoje pusėje“]]