William James: Skirtumas tarp puslapio versijų

Savo darbą “The will to believe” William James suskirstė į dešimt esių. "The Will to Believe" rašinyje James pabaigė kelis dešimtmečius užsitęsusius samprotavimus apie asmeniškas religinės ir moralinės tiesos šaltinius. Iškyla klausimas, ką reiškia ir kas yra ta “valia tikėti”? Pagal James’ą, sprendžiant atsakymus į daugelį klausimų tereikia objektyvių duomenų, o jo asmeniško pasitenkinimo, jo geismų ir viso kito vaidmuo yra labai menkas. Kaip pavyzdys pateikiamas pinigų kiekis piniginėje. Sužinoti, kiek yra piniginėje pinigų, tereikia juos suskaičiuoti. Skaičiuotojo vidinis stovis skirtumo nesudaro.

Ar jis šykštus, ar dosnus, pinigų yra tiek, ir nei daugiau, nei mažiau. Tačiau, ne visais atvejais duomenų pakanka, ar jie gali iš viso neegzistuoti. Vienas iš sprendimų yra atidėti keliamų klausimų buvimą ir taip išlaikyti neutralumą. Būtent James rašinyje „The will to believe“ konstatuoja, kad ne visada priimtina yra savo įsitikinimus grįsti vien faktais, o jei jų trūksta, pareiga tampa neutralumas. Autorius teigia, kad taip galima remtis tik ten, kur klausimas yra nereikšmingas, arba kitu atveju, kai neutralumas yra leistinas. Dauguma įvykių iš praeities mums jau yra nebeaktualūs, nereikšmingi. Yra klausimų, kurie nėra svarbūs šią dieną, nors mus ir domina. Nėra skubos sužinoti tam tikrų dalykų, kaip iš ko sudarytas kitų planetų paviršius. William James‘o prezumpcija, kad tam tikruose situacijose, nors nėra pakankamai faktų, bet žmonės yra priversti apsispręsti. Neturėdamas duomenų, kur rytai, kur vakarai paklydėlis miške mirs, ar jis eis klaidinga kryptimi, ar sėdės ir lauks kol atsiras jam reikalingi duomenys, kuria linkme eiti. Apsisprendimą tokioje padėtyje James vadina priverstiniu, nes neutralumo pasekmės čia lygiai tokios pačios, kaip ir klaidos. Pagal James'ą, tokiais atvejais yra bereikšmiška reikalauti mokslinio objektyvumo.

 

„Valia tikėti“ ( “ The Will to Believe”) paskaita, kuri buvo pristatyta Viljamo Džeimso ir pirmą kartą publikuota 1896 metais. Ją aprašė Bobas Korbetas (Bob Corbett) 1980 metais:

Būti gyvu.

Būti priverstu.

Būti reikšmingu.

A.Jis charakterizuoja gyvenimo pasirinkimą, priešingą mirties pasirinkimui.

1. Gyvenimo pasirinkimas pasirenkančiajam turi emocinį atsišaukimą, kuris yra vidinis ir subjektyvus.

1.Pasirinikimas yra priverstinis, kai yra kitas pasirinkimas. Beveik visi šie pasirinkimai yra: arba daryti tai, arba to nedaryti.

2.Išvengiamas pasirinikimas yra, kai siūloma pasirinkti A ar B. Tu gali išvengti šios problemos nesirenktant nei vieno atsakymo arba pasirenkant C ar D.

3.Jis apibūdina pasirinkimą kaip reikšmingą arba nereikšmingą.

a)Pasirinkimas yra reikšmingas, kai jis yra esmė svarbiems įvykiams, kaip gyvenimas ir mirtis, arba yra svarbus vieną kartą kažkurioje gyvenimo situacijoje.

b)Priešingybė pastarajam yra nereikšmingi pasirinkimai – tai pasirinikimas, kuris iš esmės visai nieko nepakeičia pasaulyje arba toks, kurį artimoje ateityje nuolat iš naujo reikės rinktis.

c) Atkreipkite dėmesį, kad čia yra didelė dviprasmybė ir tikėjimas apibrėžia vieną, kas yra reikšminga ir kas yra nereikšminga.

II.Ar gali žmogus rinktis tikėti kai kuriais tvirtinimais (dažniausiai nepagrįstais)? Džeimsas teigia, kad žmogus negali pasirinkti savo įsitikinimų, bet tiesiog juos turi.

Jis gina šį išsireiškimą įvairiais pavyzdžiais, sutelkti į tai, kaip mes galim ne pasirinkti tikėti dalykais, kurie žinome, kad yra neteisingi, kaip antai Abraomas Linkolnas negyveno arba kad tu nesergi, nors sergi.

III.Džeimsas tvirtino, kad mes ieškome lyderių ar autoritetų ir pagal juos modeliuojame savo įsitikinimus. Mes tikime ir nežinom kodėl; mes priimam, kas mums buvo pasakyta.

Jis aptaria laisvos valios vertę, bet nėra visiškai aiškus šiuo klausimu.

Šio skyriaus tezė yra, kad gryna logika nelemia mūsų įsitikinimų. Čia yra stiprūs polinkiai ir norai, kurie gali ateiti anksčiau ar vėliau įsitikinimų.

IV.Tezė: Kai mes turime tikrą pasirinikimą, kuris negali būti nuspręstas tik intelektualiniu pagrindu, turi būti leista mūsų stipriai gamtai nurodinėti.

V.Empirikai nežino, kada jie suranda tiesą, kai tuo tarpu absoliutizmo atstovai žino.

VI.Net jei mes ir esam gimę turėdami absoliutistų nusistatymus,turėtume įveikti šias silpnybes ir stengtis įgyti empiristų požiūrį: be perstojo ieškoti tiesos.

VII.Tu turi daugiau ką prarasti, bijant suklysti neapsimestinio pasirinkimo materijoje, nei įgyti.

VIII.Mūsų valia privalo žaisti partiją mūsų nuomonės formavime.

IX.Pamokančios nuomonės yra pagrįstos asmeniniu patyrimu, kuo žmogus nori tikėti ir kuo nebūtinai tikėjo.

X.Džeimsas klausia, ką mes turime omenyje dėl religinių hipotezių. Jis palaiko žmogų, pasirenkantį religines hipotezes, ir pateikia priežastis.

A. Skepticizmas,teigia jis, nėra pasirinkimo vengimas. Tai tam tikros rūšies pasirinkimo galimybė.

C.Džeimsas siūlo abstrakčius ir konkrečius mąstymo būdus.

1.Abstraktus: mes turime teisę tikėti mūsų pačių rizika betkokiomis hipotezėmis, kurios yra pakankamai svarbios patraukti mūsų valią.

2.Konkretus: lasvė tikėti gali tik pridengti gyvenimo pasirinkimus, kurių pats protas negali išspręst; ir gyvenimo pasirinkimai niekada neatrodo absurdiški tam, kuris turi jas išnagrinėti.

XI.Išvados

 

== Kitų žmonių mintys apie Viljamą Džeimsą==