Klasicizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Esminis klasicizmo bruožas – sekimas [[Antika|Antikos]] meno ir literatūros kūriniais kaip pavyzdiniais, geriausiais. Iš jų buvo mokomasi pažinti žmogų, siekti idealios [[harmonija|harmonijos]], tobulumo, absoliutaus [[grožis|grožio]], universalios tiesos.

 

 

Klasicizmo autoriai, remdamiesi Antikos kūriniais, stengėsi objektyviai vaizduoti tai, kas žmogui būdinga, tipiška, o ne ieškoti kokių nors išskirtinių savybių; grožio norma jie laikė Antikos meną. Net [[literatūros žanras|literatūros žanrai]], kūrinių tematika ir [[stilius]] atitiko Antikos laikų literatūros dvasią. [[Tragedija|Tragedijose]] buvo laikomasi veiksmo, vietos ir laiko vienumo taisyklės: [[Drama|dramos]] siužetas privalo turėti tik vieną liniją, veiksmas privalo vykti vienoje vietoje ir trukti ne ilgiau kaip vieną parą. Iš Antikos tragedijų perimtas „aukštasis stilius“ vaizduojant kilnius, didingus, tragiškus dalykus, iš [[komedija|komedijų]] – „žemasis“ (buitinis) stilius. Kilniems dalykams perteikti tiko tik „aukštieji“ žanrai – tragedija, [[odė]], [[himnas]], buitiniams – „žemieji“: komedija, [[satyra]], [[epigrama]]. Kūrinių kompozicija ir pagrindinė mintis aiški, nuosekli. Literatūros kūriniams keliamus reikalavimus apibendrino [[Nikolas Bualo]] savo eiliuotame traktate „Poezijos menas“ ([[1674]]).