Imperializmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

== Imperializmo teorijos ==

 

Kad rinka būtų subalansuota, šalies ūkis turi suvartoti viską, ką pagamina: kiekviena prekė turi turėti pirkėją. Tačiau dėl pajamų nelygybės skurstantieji negali nusipirkti nieko daugiau už būtiniausias prekes, o turtingieji, kad ir nestokodami pinigų, stokoja fizinių galimybių vartoti tokiu mastu. Dėl nelygaus turto paskirstymo turtingieji yra priversti taupyti. Jie taupo ne tik todėl, kad daugelis jų to nori, bet todėl, kad neturi kitos išeities – jų pajamos paprasčiausiai per didelės lyginant su galimybe vartoti. Tačiau tam, kad ekonomika būtų apsaugota nuo pražūtingų pasekmių, kurias sukeltų nepakankama perkamoji galia, minėtą taupymą reikėjo padaryti naudingą. Ekonomikos klasikai [[Adam Smith|Smithas]], [[David Ricardo|Ricardo]], [[John Stuart Mill|Millis]] teigė, kad santaupas reikia investuoti statant dar daugiau fabrikų bei gaminant dar daugiau produkcijos ir tokiu būdu pasiekiant dar aukštesnį gamybos masto bei produktyvumo lygį. Tačiau Hobsonas manė, kad jeigu jau dabar dauguma žmonių dėl menkų pajamų nebeišgali nupirkti visų į rinką išmestų prekių, tai sviedus į perkrautą rinką dar daugiau prekių, problema tik labiau paaštrėtų. Tad turtingųjų santaupos turi būti investuotos taip, kad, tebepriklausydamos jiems, nedidintų produkcijos pasiūlos krašto ūkyje. Vadinasi jos galėtų būti investuojamos užjūryje. Tame Hobsonas ir įžvelgė imperializmo genezės paaiškinimą. Tačiau kadangi visos valstybės skatina savo perteklinės produkcijos siuntimą į užjūrį, prasideda pasaulio dalybų lenktynės, nes kiekviena valstybė saviems investuotojams bando atitverti kuo turtingesnes ir pelningesnes rinkas. Šios lenktynės natūraliai veda į karą.