Justinas Marcinkevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S r2.7.1) (robotas Pridedama: ro:Justinas Marcinkevičius |
papildymas ir įv. koregavimai; vikizacija |
||
Eilutė 40:
[[1953]]–[[1957]] m. žurnalo [[Genys (žurnalas)|„Genys“]] atsakingasis sekretorius. Nuo [[1955]] m. [[Lietuvos rašytojų sąjunga|LSSR rašytojų sąjungos]] narys. 1957–[[1959]] m. žurnalo [[Pergalė (žurnalas)|„Pergalė“]] atsakingasis sekretorius. 1959–[[1960]] m. Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1960–[[1965]] m. pirmasis pavaduotojas. Nuo 1965 m. rašytojas profesionalas. [[Sąjūdis|Sąjūdžio]] iniciatyvinės grupės narys. [[Lietuvos mokslų akademija|Lietuvos MA]] tikrasis narys (nuo [[1990]] m.).
== Kūrybos turinys ir stilius ==
J. Marcinkevičius kūrė daugiausia sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, – ši aplinkybė lėmė, kad poeto kūrybos brandžiojo laikotarpio kūriniams itin būdingi [[metafora|metaforiškas]] kalbėjimas, užuominos ir nutylėjimai.
Pagrindinės J. Marcinkevičiaus kūrybos temos yra Lietuva, jos istorija, dabartis, gamta ir kultūra, žmogus Tėvynėje ir pasaulyje, žmogaus egzistencinė problematika: laimė, kančia, ištikimybė, pareiga, dora.
J. Marcinkevičiaus poezijos branduolys – lietuvių tautos savasties, jos istorinio kelio bei likimo apmąstymas. Svarbiausias lietuvių tautinės tapatybės šaltinis poetui buvo kaimo agrarinė kultūra. Todėl jo eilėraščiuose ir poemose kasdieniai žemdirbių darbai, buitis ir daiktai vaizduojami kaip šventas ritualas, pakylėjami į sakralumo ir [[mitas|mito]] plotmę. J. Marcinkevičiaus kūriniuose daug Lietuvos kaimo gamtos – laukų, pievų, upių, ežerų jausmo. Viena esminių poeto kūrybos atramų buvo ir lietuvių tautosaka, ypač liaudies dainos, iš kurių jis perėmė ne tik daugelį poetinių įvaizdžių, bet ir melodingą intonaciją, deminutyvinių formų vartoseną. Iš gamtinių ir mitinių tautosakinių įvaizdžių yra susiklosčiusi kone visa J. Marcinkevičiaus poetinė metaforika.
== Įvertinimas ==
| |||