Felix Mendelssohn: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Imbieras (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 26:
Feliksas Mendelsonas ėmėsi su choru studijuoti [[Johann Sebastian Bach|Bacho]] kūrinius. Didysis baroko kompozitorius plačiajai visuomenei tuo metu buvo beveik nežinomas. Dar [[1823 m.]] senelė perdavė Mendelsonui perrašytas [[Pasija pagal Matą|„Pasijos pagal Matą“]] natas. Šiek tiek sutrumpinta kūrinio versija buvo atlikta [[1829 m.]] Berlyno Dainavimo akademijoje su dideliu (158 dainininkai) akademijos choru diriguojant pačiam Mendelsonui. Jo mokytojas Celteris, nors ir nagrinėjo su savo mokiniais atskiras šios pasijos dalis, buvo įsitikinęs, kad neįmanoma parengti viso kūrinio. Koncertas sulaukė itin didelio pasisekimo.
 
=== Koncertinės kelionės (829-1935) ===
 
[[1829 m.]] balandį Mendelsonas pirmą sykį lankėsi [[Londonas|Londone]], kur buvo entuziastingai sutiktas [[Royal Philharmonic Society|Karališkoje filharmonijos draugijoje]]. Birželio 25 d. ten grojo iki tol Anglijoje dar neatliktą [[Liudvikas van Bethovenas|Bethoveno]] koncertą fortepijonui su orkestru es-dur bei „Vasarvidžio nakties sapno“ uvertiūrą. Pasakojama, kad grįždama iš koncerto Mendelsonas paliko partitūrą karietoje ir dar sykį tiksliai užrašė ją iš atminties.
 
Pasibaigus koncertiniam sezonui Londone jis keliavo po [[Škotija|Škotiją]], ši kelionė įkvėpė kompozitorių „Hebridų“ uvertiūrai bei „Škotiškajai simfonijai“. Kelionė į Angliją buvo išties plačios koncertinių kelionių programos pradžia. 1930 m., keliaudamas į [[Italija|Italiją]], vėl stabtelėjo pas Gėtę. Tų pačių metų pabaigoje, aplankęs ir kelis Vokietijos didmiesčius, keliems mėnesiams apsistojo Paryžiuje. Čia užmezgė glaudžius ryšius su [[Franz Liszt|Listu]] ir [[Frédéric Chopin|Šopenu]], pristatė Prancūzijos sostinės publikai ne vieną savo kūrinį. Beje, „Reformacijos“ simfonijos atlikimas jį nuvylė.
 
Atsigavęs po choleros infekcijos [[1832 m]]. balandžio mėnesį vėl iškeliavo į Londoną. Čia koncertavo, grojo ir [[Londono šv. Pauliaus katedra|Šv. Pauliaus katedros]] vargonais, išleido pirmąjį „Dainų be žodžių“ rinkinį.
 
Feliksas Mendelsonas nenorėjo prisirišti prie vienų konkrečių pareigų, tačiau tėvo raginamas įteikė prašymą užimi po jo mokytojo Celterio mirties laisvą likusią Berlyno Dainavimo akademijos direktoriaus vietą. Balsuojant laimėjo ilgametis direktoriaus pavaduotojas, pasakojama, kad rezultatams įtakos turėjusios ir antisemitinės paskatos. Matyt, neišrinkimas gerokai prisidėjo prie Mendelsono apsisprendimo kuriam laikui palikti Berlyną.
 
1833 m. pavasarį jis trečią kartą lankėsi Londone, čia buvo atlikta „Itališkoji simfonija“. Netrukus jis dirigavo Žemutinio Reino muzikos festivalyje [[Diuseldorfas|Diuseldorfe]] – taip sėkmingai, kad jam buvo pasiūlyta miesto muzikos direktoriaus vieta. Muzikos direktoriaus pareigos buvo rūpintis muzika pagrindinėse bažnyčiose, teatre ir dviejų muzikos draugijų patalpose. Sykiu jis vadovavo ir choro draugijai [[Frankfurtas prie Maino|Frankfurte]]. Šios draugijos prašymu buvo sukurta uvertiūra „Pasaka apie gražiąją Meluziną“. Frankfurte jis vėl turėjo progos susitikti su garsiuoju operų kompozitoriumi [[Džoakinas Rosinis|Rosiniu]].
 
Dirbant Diuseldorfe buvo pradėta rašyti oratorija „Paulius“. Tikriausiai Mendelsonas čia būtų dirbęs dar ilgiau, jei jam nebūtų buvusi pasiūlyta nuolatinio [[Leipcigas|Leipcigo]] Gevandhauzo direktoriaus vieta – vienos aukščiausių pareigų tuometiniame Vokietijos muzikos pasaulyje.