Vladimiras Sorokinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

1977 m. Sorokinas įgijo inžinieriaus diplomą Gubkino naftos ir dujų institute Maskvoje. Tada metus dirbo “Pokyčio” («Смена») žurnale, kurį turėjo palikti dėl atsisakymo tapti [[komjaunimas|komjaunuoliu]]. 8-tą praėjusio amžiaus dešimtmetį V. Sorokinas dalyvavo daugelyje meno parodų bei iliustravo beveik 50 knygų. Sorokinas kaip rašytojas formavosi 9-to to amžiaus dešimtmečio [[pogrindis|pogrindinėje]] Maskvos dailininkų ir rašytojų scenoje. 1985 m. 6 Sorokino istorijos buvo išspausdinots Paryžiaus „A-Ya“ žurnale. Tais pačiais metais prancūzų leidėjas „Syntaxe“ išspausdino jo novelę „Ochered“ (eilė).

V. Sorokino darbai – ryškūs pogrindinės kultūros pavyzdžiai – sovietmečiu buvo uždrausti. Jo pirmoji publikacija [[Tarybų Sąjunga|Sovietų Sąjungoje]] pasirodė 1989 m. lapkritį Latvijos žurnale „Rodnik“ (pavasaris). Neilgai trukus jo istorijos pasirodė rusų literatūros almanachuose ir žurnaluose: „Tretya Modernizatsiya“ (Trečioji modernizacija), „Mitin Zhurnal“ (Mitino žurnalas), Konets„Konets VekaVeka“ (Šimtmečio pabaiga) ir Vestnik„Vestnik Novoy LiteraturyLiteratury“ (Naujosios literatūros). 1992 m. rusų leidykla „Russlit“ išleido „Sbornik Rasskazov“ (Rinktinės istorijos) – pirmąją V. Sorokino knygą nominuotą Rusijos [[Booker Prize|Bukerio premijai]]. 2001 m. rugsėjį Sorokinas gavo Žmonių knygos apdovanojimą; po dviejų mėnesių gavo Andrėjaus Belio apdovanojimą už išskirtinius nuopelnus Rusijos literatūrai.