Vladimiras Sorokinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

29 pridėti baitai ,  prieš 10 metų
S
 
==Biografija==
1977 m. Sorokinas įgijo inžinieriaus diplomą Gubkino naftos ir dujų institute Maskvoje. Tada metus dirbo “Pokyčio” («Смена») žurnale, kurį turėjo palikti dėl atsisakymo tapti [[komjaunimas|komjaunuoliu]]. 8-tą praėjusio amžiaus dešimtmetį V. Sorokinas dalyvavo daugelyje meno parodų bei iliustravo beveik 50 knygų. Sorokinas kaip rašytojas formavosi 9-to to amžiaus dešimtmečio [[pogrindis|pogrindinėje]] Maskvos dailininkų ir rašytojų scenoje. 1985 m. 6 Sorokino istorijos buvo išspausdinots Paryžiaus „A-Ya“ žurnale. Tais pačiais metais prancūzų leidėjas „Syntaxe“ išspausdino jo novelę „Ochered“ (eilė).
V. Sorokino darbai – ryškūs pogrindinės kultūros pavyzdžiai – sovietmečiu buvo uždrausti. Jo pirmoji publikacija [[Tarybų Sąjunga|Sovietų Sąjungoje]] pasirodė 1989 m. lapkritį Latvijos žurnale „Rodnik“ (pavasaris). Neilgai trukus jo istorijos pasirodė rusų literatūros almanachuose ir žurnaluose: „Tretya Modernizatsiya“ (Trečioji modernizacija), „Mitin Zhurnal“ (Mitino žurnalas), Konets„Konets VekaVeka“ (Šimtmečio pabaiga) ir Vestnik„Vestnik Novoy LiteraturyLiteratury“ (Naujosios literatūros). 1992 m. rusų leidykla „Russlit“ išleido „Sbornik Rasskazov“ (Rinktinės istorijos) – pirmąją V. Sorokino knygą nominuotą Rusijos [[Booker Prize|Bukerio premijai]]. 2001 m. rugsėjį Sorokinas gavo Žmonių knygos apdovanojimą; po dviejų mėnesių gavo Andrėjaus Belio apdovanojimą už išskirtinius nuopelnus Rusijos literatūrai.
V. Sorokino knygos buvo išverstos ne tik į anglų, prancūzų, vokiečių, italų kalbas, bet ir lietuvių, danų, suomių, švedų, norvegų, olandų, lenkų, japonų, serbų, kroatų, rumunų, estų, slovakų, čekų, vengrų ir korėjiečių kalbas.
Vienas iš jo paskutinių romanų, „Opričniko diena“, aprašo Rusiją 2028 m. su caru [[Kremlius|Kremliuje]], rusų kalba su kinietiškais posakiais ir „Didžiąja Rusijos siena“ skiriančia šalį nuo kaimynų.
287

pakeitimai