Signalų laikinė bei erdvinė lokalizacija yra vienas svarbiausių veiksnių perduodant informaciją bangų pagalba. Laike lokalizuotos bangos vadinamos [[Impulsas (signalas)|impulsais]], o lokalizuotos erdvėje – [[Pluoštas|pluoštais]]. Neminint kitų fizikinių procesų, ribojančių informacijos perdavimo galimybes, pagrindiniai procesai, ribojantys informacijos perdavimą pluoštų ir impulsų pagalba, yra bangų difrakcija bei [[Šviesos dispersija|dispersija]]. Difrakcija sąlygoja informacijos perdavime naudojamų bangų pluoštų plitimą erdvėje, pluoštų erdvinės lokalizacijos laipsnis kinta, jis visąlaik mažėja. Tuo būdu, nukenčia informaciją perduodančių bangų signalų erdvinė [[skyra]]. Bangų pluoštai nusklidę tam tikrą atstumą persikloja ir tampa nebeatskiriami, o signaluose užkoduota informacija yra prarandama. Dalinis tokio informacijos praradimo atvejis yra vaizdo kamerų, teleskopų, mikroskopų bei litografinių sistemų skyra.
bhfgvnjmdtgmtgd
== Istorija ==
[[Vaizdas:Young_Diffraction.png|right|thumb|350px|Tomo Jungo dvejų plyšių difrakcijos brėžinys, pristatytas 1803 m. Karališkajai Draugijai.]]
Optinių bangų difrakcijos teorijos pagrindą padėjo F. M. Grimaldi (Grimaldi) (1618 – 1663), sukūrusi terminą "difrakcija", nuo lotynų "diffringere", "skaidyti į dalis" bei apibūdino šviesos elgesį žodžiu "diffractio", kas reiškė "šviesos nuokrypį nuo sklidimo tiesė" <ref>{{cite book | title = Memoires pour l'histoire des sciences et des beaux arts | author = Jean Louis Aubert | publisher = Impr. de S. A. S.; Chez E. Ganeau| location = Paris | year = 1760 | pages = 149 | url = http://books.google.com/books?vid=OCLC58901501&id=3OgDAAAAMAAJ&pg=PP151&lpg=PP151&dq=grimaldi+diffraction+date:0-1800&as_brr=1 }}</ref><ref>{{cite book | title = A Treatise on Optics | author = Sir David Brewster | year = 1831 | publisher = Longman, Rees, Orme, Brown & Green and John Taylor | location = London | pages = 95 | url = http://books.google.com/books?vid=OCLC03255091&id=opYAAAAAMAAJ&pg=RA1-PA95&lpg=RA1-PA95&dq=grimaldi+diffraction+date:0-1840&as_brr=1 }}</ref>. R. Hukas (Hook) (1635 – 1703), C. Hiugensas (Huygens) (1629 – 1695) ir T. Jungas
(Young) (1773 – 1829) taip pat prisidėjo prie difrakcijos teorijos vystymosi, o matematiškai teoriją suformulavo A. J. Frenelis (Fresnel) (1788 – 1827).
