|
== Biografija ==
Gimė ir augo Austrijos-Vengrijos imperijoje [[Klagenfurtas|Klagenfurte]] , valstybės tarnautojų šeimoje. Pagal tėvo - inžinieriaus ir aukštosios mokyklos dėstytojo - valią privalėjo tapti karininku, tad nuo dvylikos metų gyveno internate, mokėsi karininkų mokykloje, karo akademijoje Vienoje, tapo leitenantu, tada baigė aukštuosius civilinės inžinerijos mokslus [[Brno]], 1902-1903 m. Įstojobuvo įasistentas [[Štutgartas|Štutgarto]] aukštojoje technikos mokykląmokykloje, tačiau inžinerinis išsilavinimas neatitiko jo interesų. [[1903]] m. persikėlė į Berlyną; čia studijavo filosofiją ir psichologiją, domėjosi gamtos mokslais ir literatūra. [[1908]] m. Muzilis su pagyrimu apgynė mokslinį darbą apie fiziko ir filosofo [[Ernst Machhttp://de.wikipedia.org/wiki/Ernst_Mach|Ernsto Macho]] gamtamokslio pozityvizmo teoriją. Habilitacijos ir [[Gracomokslininko universitetas|Gracobei universiteto]] pasiūlymo užimti docentodėstytojo vietąkarjeros atsisakė norėdamas atsidėti literatūrai. 1910 m. persikėlęs į Vieną pradėjo dirbti bibliotekininku Vienos aukštojoje technikos mokykloje. [[1911]] m. pasirodė pirmieji apsakymai. Tais pačiais metais vedė Martą Markovaldi. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios bendradarbiavo ne viename laikraštyjeleidinyje, oišgarsėjo kaip puikus eseistas. 1914 m. "Neue Rundschau", kurio redaktoriumi Muzilis tapo, išspausdino karo entuziazmu trykštantį jo esė "Europietiškumas, karas, vokiškumas." ("Europäertum, Krieg, Deutschtum").
Kaip atsargos karininką Muzilį pašaukė į [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmąjį pasaulinį karą]], jis buvo ne kartą apdovanotas. 1916-1917 m. leido laikraštį kareiviams "Soldaten Zeitung" , paskui perkeltas į karo spaudos tarnybą Vienoje.
Nuo [[1918]] m. Muzilis buvo laisvas rašytojas, nuo [[1921]] m. - ir teatro kritikas. [[1921]] m. išleista pjesė "Svajokiliai" [[1923]] m. buvo apdovanota Kleisto premija, tačiau pastatyta tik [[1929]] m. Autorius labai piktinosi nevykusiu pastatymu, netgi dėjo pastangas užkirsti jam kelią. Didesnio pasisekimo sulaukė kita jo pjesė "Vincentas ir reikšmingų vyrų draugė" ([[1924]] m.). [[1929]] m. jam paskirta [[http://de.wikipedia.org/wiki/Gerhart-Hauptmann-Preis|Gerharto Hauptmanno premija]]
Nuo [[1922]] jis gyveno Vienoje ir Berlyne kaip laisvas rašytojas, esėistas, teatro ir literatūros kritikas. [[1938]] m. jis emigravo į [[Šveicarija|Šveicariją]] ir paskutinius gyvenimo metus praleido labai skurdžiai ir socialiai izoliuotas [[Ženeva|Ženevoje]]. Gyvas būdamas šlovės nesulaukė - skaitytojai jo kūrybą susidomėjo tik [[1952]] metais, išleidus jo raštų rinkinį. ▼
▲Nuo [[1922]] jis gyveno Vienoje ir Berlyne kaip laisvas rašytojas, esėistas, teatro ir literatūros kritikas. [[1938]] m. jis emigravo į [[Šveicarija|Šveicariją]] ir paskutinius gyvenimo metus praleido labai skurdžiai ir socialiai izoliuotas [[Ženeva|Ženevoje]]. Gyvas būdamas šlovės nesulaukė - skaitytojai jo kūrybą susidomėjo tik [[1952]] metais, išleidus jo raštų rinkinį.
== Kūryba ==
Muzilio stilių kritika leikolaiko itin asmenišku, be į akis krintančių išorinių efektų. Aprašomi ne įvykiai, o gestai ir būsenos. Skvarbus, pašaipus pasakotojo žvilgsnis, ironiški vertinimai atsispindi replikose, posakiuose, palyginimuose. Ypač taiklūs personažų išorės, veiksmų apibūdinimai ir sąmonės tėkmės įvaizdinimai. Intelektualumu, svarstymo jėga tekstas artimas esė.
Griežtas auklėjimas internate labai apkartino Muzilio gyvenimą. Šį patyrimą jis aprašė pirmame savo romane "[[Auklėtinio Terleso sumaištys]]", jame atskleidžiama nagrinėjama griežtos, totalitarinės mokyklos tvarkos įtaka bręstančiam mokiniui.
* Sąjungos(''Vereinigungen''), 1911 m.
* Svajokliai (''Die Schwärmer''), 1921 m.
* Vincentas ir draugėsreikšmingų reikšmėvyrų vyramsdraugė (''Vinzenz und die Freundin bedeutender Männer''), 1924 m.
* Trys moterys (''Drei Frauen''), 1924 m.
* Žmogus be savybių (Der Mann ohne Eigenschaften), 1930 m.
|
