Draudimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Draudimas''' - tai– tokia [[ekonomika|ekonominių]], [[finansai|finansinių]] ir [[visuomenė|socialinių]] santykių visuma, kurią formuoja ypatinga [[šalis|šalies]] [[teisinė sistema|teisinė bazė]], ir kuri formuoja tikslingą [[fondas|fondą]] iš namų ūkio, gamybinio, kreditinio, valstybinio sektorių bei tarptautinių organizacijų piniginių lėšų, kurį vėliau paskirto ir panaudoja to fondo dalyvių patirtų nuostolių dėl nepalankių, bet aptartų sąlygų atlyginimui. Draudimas yra ir [[rizika|rizikos]] valdymo priemonė, naudojama apsisaugoti nuo galimų finansinių nuostolių rizikos. Draudimo pagalba siekiama iš anksto apsisaugoti nuo galimų neigiamų padarinių, kurie atsiranda dėl draudiminio įvykio.

Šią draudimo rūšį galimą išskirti į du atskirus porūšius. Pirma, gyventojas gali rūpintis [[sveikata|sveikatos]] draudimu asmeniškai ir savanoriškai draustis pasirinktoje draudimo bendrovėje. Antra, visoje šalyje egzistuoja privalomojo sveikatos draudimo sistema, kai valstybė iš įstatymu nustatytų gyventojų renka sveikatos draudimo įmokas. Surinktos lėšos yra paskirstomos užtikrinant sveikatos paslaugų teikimą draudžiamiems gyventojams: apmokamos arba kompensuojamos įvairios [[medicina|medicinos]] paslaugų, gydymo, [[reabilitacija|reabilitacijos]], [[vaistai|vaistų]], medicinos priemonių pirkimo išlaidos. Tai reiškia, kad jeigu gyventojas nustatyta tvarka kas [[mėnuo|mėnesį]] reikiamą dalį savo atlyginimo skiria privalomojo sveikatos draudimo įmokai, tai [[žiema|žiemą]] peršalęs jis konsultaciją/apžiūrą gydymo įstaigoje gaus nemokamai. Panašiai veikia ir savanoriškas sveikatos draudimas, kai pats gyventojas sprendžia, kokioje draudimo bendrovėje draustis. Renkantis draudimo bendrovę reikia atsižvelgti į tai, su kokiomis gydymo įstaigomis ji bendradarbiauja, t. y. kuriose įstaigose gydydamasis gyventojas galės tikėtis draudimo išmokos ir paslaugų apmokėjimo. Priklausomai nuo taikomų sąlygų, tokio sveikatos draudimo draudiminiai įvykiai gali apimti ne tik netikėtą ligą ar sveikatos sutrikimą, bet ir dėl nelaimingų atsitikimų atsiradusius sveikatos sutrikimus (pavyzdžiui, nelaimingo atsitikimo metu patirta trauma, lūžusi ranka ir pan.). Atsitikus nelaimei pagal patirtą žalą bendrovė įvertina, kokią dalį draudimo sumos išmokės.

Ši draudimo rūšis naudinga siekiant apsisaugoti nuo finansinių nuostolių dėl įvairių įvykių, dėl kurių prarandama būsto, gyvenamųjų patalpų ir jose esančio turto vertė. Priklausomai nuo draudiko siūlomų sąlygų bei nuo gyventojo pasirinktos draudimo sumos, gali būti draudžiamos ne tik stacionarios būsto dalys (lubos, [[stogas]], sienos, grindys ir pan.). Apdrausti galima ir gyvenamosiose patalpose esantį kitokį turtą: buitinę techniką, papuošalus, baldus, vaizdo aparatūrą ir t. t. Dažniausiai siūloma draustis nuo ugnies sukeltų nuostolių (gaisras, žaibo įtrenkimas). Antra priežastis draustis - tai dėl trečiųjų asmenų veiksmų prarasta turto vertė, pavyzdžiui, [[vagystė]] ar panašus tyčinis turto niokojimas, dėl kaimynų kaltės apgadintas turtas (užliejimas vandeniu, kitokios buitinės avarijos). Taip pat gali būti atlyginama savo būstą apdraudusio gyventojo kitiems asmenims dėl jo kaltės padaryta žala. Pavyzdžiui, kai dėl draudėjo bute įvykusios vandentiekio avarijos užliejami kaimynai. Draustis galima ir nuo įvairių stichinių nelaimių: [[potvynis|potvynių]], [[audra|audrų]], [[žemės drebėjimas|žemės drebėjimų]], medžių užvirtimų ir pan. Atlyginama gali būti ir dėl patalpos viduje esančių įrenginių susidariusi žala (pavyzdžiui, elektros srovės sukelti turto praradimai). Dažnai bendrovės netgi suteikia galimybę nuo dūžių apdrausti gyvenamosiose patalpose esančius stiklinius daiktus (meno dirbinius, stalus, langus). Renkantis šios rūšies draudimą yra svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip atlyginama žala. Dažnai išskiriami du atvejai – kai išmoka mokama remiantis atkuriamąja verte ir kai likutine verte. Kai draudžiama atkuriamąja verte, tai patirta žala kompensuojama atsižvelgiant į tai, kiek dabar kainuotų įsigyti analogišką naują daiktą. Kai draudžiama likutine verte, [[žala]] nustatoma įvertinant ir prarasto/apgadinto daikto nusidėvėjimą, t. y. kompensuojama ne naujo daikto kainos dydžio suma, o buvusi jo vertė prieš pat praradimą ar apgadinimą.

Lietuvoje galioja privalomasis vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas, t. y. gyventojas, turintis nuosavybės teises į transporto priemonę ir besinaudojantis ja Lietuvoje, privalo ją apdrausti. Šiuo draudimu privalo būti draudžiamos įvairios transporto priemonės – ne tik lengvieji [[automobilis|automobiliai]], bet ir [[motociklas|motociklai]], [[autobusas|autobusai]], krovininiai automobiliai, [[traktorius|traktoriai]], [[priekaba|priekabos]] ir kt. Privalomasis civilinės atsakomybės draudimas atlygina autoįvykio metu kaltininko kitam autoįvykio dalyviui padarytą žalą. Draudimo išmoka dažniausiai sutampa su padaryto nuostolio dydžiu, tačiau neviršija draudžiantis nustatytos maksimalios draudimo sumos. Draudimo įmoka gali priklausyti nuo įvairių aspektų – transporto priemonės savininko amžiaus, jo vairavimo stažo, nuo pačios transporto priemonės ([[variklis|variklio]] darbinio tūrio) bei jos naudojimo pobūdžio ir pan. Gana populiarus yra ir vadinamasis KASKO (iš anglų k. CASCO - Casualty and Collision insurance) draudimas. Juo savanoriškai draudžiama pati transporto priemonė – atlyginami nuostoliai, atsirandantys, kai automobilis apgadinamas/sunaikinamas autoįvykio metu, dėl įvairių stichinių nelaimių, vagystės ar kitokių žalingų tyčinių veiksmų. Kadangi draudimo objektas yra transporto priemonė, tai draudimo įmoką lemia ne tik savininko, bet ir automobilio savybės – pagaminimo metai, markė, modelis ir kt. Svarbu suvokti tai, jog šis draudimas negarantuoja finansinės apsaugos, jeigu gyventojas padarė žalą kitam asmeniui, t. y. nebus padengiami kitam autoįvykio dalyviui sukelti nuostoliai. Tam skirtas civilinės atsakomybės draudimas, kurį jau aptarėme. Gali būti pasirenkamas ir kitokio pobūdžio su transportu susijęs savanoriškas draudimas. Pavyzdžiui, transporto priemonės keleivių draudimas aktualus dažnai keleivius vežantiems asmenims, taksi vairuotojams ir kt. Šiuo draudimu draudžiami keleiviai, kurie nelaimingų atsitikimų metu gali būti sužaloti, patirti traumas.

Ši draudimo rūšis ypač naudinga rūpinantis finansiškai saugia savo ir savo artimųjų ateitimi. Gyvybės draudimas (GD) atlieka dvi pagrindines funkcijas – suteikia finansinę paramą nelaimės atveju bei sudaro galimybę įgyvendinti ilgalaikius tikslus, t. y. padeda reguliariai kaupti pinigus ateičiai. GD paslaugas siūlo daugelis draudimo bendrovių, o gyventojas turėtų nuspręsti, kokia gyvybės draudimo rūšis jam labiausiai tinka, pasirinkti sumą, kurią norėtų sukaupti, išmokos dydį nelaimės (mirties, traumų) atveju. Pavyzdžiui, jeigu imant būsto paskolą pagrindinis pajamų gavėjas apsidraudžia gyvybės draudimu, kurio suma sutampa su paskolos dydžiu, o po tam tikro laiko šeima netenka pagrindinio pajamų gavėjo, tai skolos našta neužgrius likusių šeimos narių pečių – ją grąžins draudikas. Gyvybės draudimas gali būti naudojamas kaip instrumentas kaupti vaikų ateičiai, jų mokslams, taip pat savo pensijai. Viena žinomiausių gyvybės draudimo rūšių – kaupiamasis GD. Šiuo atveju gyventojas reguliariai (sutartu periodiškumu – kas mėnesį, kas ketvirtį ar kt.) moka draudimo įmokas, už kurias gauna nustatytas [[palūkanos|palūkanas]]. Įvykus nelaimei, draudikas suteikia finansinę paramą draudimo išmoką. Jeigu sėkmingai sulaukiama termino pabaigos, išmokama sukaupta suma (vienkartinė arba atliekamos periodinės išmokos). Draudimo įmokos dažniausiai nustatomos kiekvienam klientui individualiai, įvertinus jo rizikingumą, siekiamą sukaupti sumą, finansines galimybes, draudiko išlaidas ir t. t. Kaupiamojo draudimo atveju dažnai nustatoma kokia nors garantuota palūkanų norma, t. y. tokia, kurią draudėjas tikrai gaus. Tačiau yra ir kitokia galimybė – investicinis GD, kai palūkanų norma, kurią uždirbs gyventojo sumokėtos įmokos, yra rizikinga. Tokiu atveju dalį gautų kliento įmokų draudikas investuoja, o investavimas yra rizikingas procesas, todėl nėra tiksliai žinoma, kokia galutinė [[vertė]] bus sukaupta.

Ši draudimo rūšis skirta gyventojų bei juridinių asmenų [[bankas|bankuose]] bei kitose kredito įstaigose indėliams apsaugoti. Kai finansų institucijos susiduria su sunkumais, jos gali tapti nemokios, t. y. gali nesugebėti vykdyti savo įsipareigojimų gyventojams ir neturėti lėšų indėlių grąžinimui. Jeigu indėliai apdrausti, tai gyventojų pinigai yra saugūs – draudimas garantuoja indėlių grąžinimą. Lietuvoje nuo [[1997 m.]] veikia privalomasis indėlių draudimas, tam buvo įkurta ir valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Bankai ir kitos kredito įstaigos, priimančios gyventojų bei juridinių asmenų [[Indėlis (bankininkystė)|indėlius]], moka nustatyto dydžio draudimo įmokas, kurios yra kaupiamos Indėlių draudimo fonde. Esant reikalui, jos naudojamos sugrąžinant indėlius. Maksimali grąžinama indėlio suma bei laikotarpis, per kurį asmuo turi teisę atgauti savo indėlį, yra nustatyta įstatymu. Pavyzdžiui, net jeigu indėlis siekė pusę milijono litų, tai pagal įstatymą, galiojantį [[2010 m.]], sugrąžinama gali būti tik 345 tūkst. litų – tokia yra šiuo metu nustatyta maksimali suma. Ši sistema galioja visoje šalyje ir indėlius draudžia komerciniai bankai, užsienio bankų skyriai (filialai) ir kredito unijos.