20:21, 15 sausio 2011 versija taisyti Zirzilia (aptarimas \| indėlis) 16 558 keitimai SNėra keitimo santraukos ← Prieš tai darytas keitimas		20:32, 15 sausio 2011 versija taisyti anuliuoti Zirzilia (aptarimas \| indėlis) 16 558 keitimai SNėra keitimo santraukos Kitas pakeitimas →
Eilutė 4: '''Joachimas Miuratas''' ({{fr\|Joachim Murat}}, [[1767]] m. [[kovo 25]] d. Labastide-Murat kaime – [[1815]] m. [[spalio 13]] d.) – [[kunigaikštis]], [[Prancūzija\|Prancūzijos]] [[maršalas]] ([[1804]]), [[Neapolis\|Neapolio]] [[karalius]] ([[1808]]–[[1815]] m.), [[Didžioji Prancūzų revoliucija\|Revoliucijos]] ir [[Napoleono karai\|Napoleono karų]] dalyvis, nacionalinis [[Italija\|Italijos]] herojus.{{šaltinis\|{{VLE\|XV\|598\|\|Murat Joachim}}}} Gimė [[1767]] m. [[kovo 2725]] d. Labastide-Murat kaime smuklininko šeimoje. [[1787]] m. metęs teologijos studijas, įstojo į [[Didžioji Prancūzų revoliucija\|revoliucinę]] armiją. [[1795]] m. [[spalio 13]] d. pasižymėjo per rojalistų maišto slopinimą Paryžiuje, po to tapo [[Napoleonas Bonapartas\|Napoleono Bonaparto]] [[adjutantas\|adjutantu]]. Po žygio [[Italija\|Italijoje]] tapo [[brigada\|brigados]] [[generolas\|generolu]], po [[Egiptas\|Egipto]] kampanijos - [[divizija\|divizijos]] generolu. Napoleonas jį labai vertino už drąsą ir gebėjimą įkvėpti armiją, bet buvo prastos nuomonės apie jo, kaip karvedžio savybes. J. Miuratas suvaidino labai svarbų vaidmenį per [[1799]] m. [[lapkričio 9]] d. perversmą. Išvaikęs vadinamąją ''Penkių šimtų tarybą'' (Prancūzijos Parlamento, veikusio 1795-1799 m., Žemieji rūmai), buvo paskirtas [[Paryžius\|Paryžiaus]] [[gubernatorius\|gubernatoriumi]]. [[1800]] m. vedė Napoleono Bonaparto seserį Karoliną. Per žygį į [[Italija\|Italiją]] [[1800]] m. pasižymėjo [[Marengo mūšis\|Marengo mūšyje]], vėliau kovėsi Centrinėje Italijoje su [[Neapolis\|Neapolio]] kariuomene. [[1804]] m. [[gruodžio 2]] d., Napoleono karūnacijos metu, vadovavo procesijai, vykusiai iš Tiuilri į [[Paryžius\|Paryžiaus]] [[katedra\|katedrą]]. J. Miuratas procesijos metu nešė [[imperatorius\|imperatoriaus]] [[karūna\|karūną]]. Napoleonas jam suteikė imperijos princo titulą, taip pat [[Prancūzija\|Prancūzijos]] [[maršalas\|maršalo]] vardas. [[1808]] m. J. Miuratas tapo [[Sicilijos karalystė\|abiejų Sicilijų karalystės]] karaliumi ''Joachimu Napoleono Pirmuoju''. Nuo [[1810]] m. J. Miurato santykiai su Napoleonu Bonapartu pablogėjo dėl Miurato pretenzijų įgyti visišką nepriklausomybę. [[1812]] m. J. Miuratas vadovavo 28 000 žmonių [[kavalerija\|kavalerijos]] [[korpusas\|korpusui]], veikusiame Didžiosios armijos avangarde žygio į [[Rusija\|Rusiją]] metu. [[Rugsėjo 7]] d. pasižymėjo [[Borodino mūšis\|Borodino mūšyje]], [[spalio 6]] d. buvo sutriuškintas prie Tarutino ir vos išvengė nelaisvės. Griūvant Napoleono Bonaparto [[imperija]]i, Miuratas [[1813]] m. sudarė taiką su [[Austrija]] ir slaptą sandėrį su [[Jungtinė Karalystė\|Britanija]], pasižadėdamas nukreipti prieš [[Prancūzija\|Prancūziją]] 30 000 kareivių korpusą. J. Miurato kariuomenė nebuvo labai aktyvi, Eugenijui de Boharnė pavyko smogti austrams keletą triuškinančių smūgių. Vėliau, Napoleonui pabėgus iš [[Elba]] salos, vėl su juo suartėjo. Napoleonas, nenorėdamas matyti jo netoli savęs, įsakė vykti į Prancūzijos pietus. Po [[Vaterlo mūšis\|Vaterlo mūšio]] su nedidele [[flotilė\|flotile]] Miuratas nusprendė plaukti į [[Italija\|Italijos]] pietus ir ten organizuoti sukilimą prieš [[Burbonai\|Burbonus]]. Tačiau audra išblaškė laivus ir, kai Miuratas [[1815]] m. [[rugsėjis\|rugsėjį]] pasiekė [[kalabrija\|Kalabrijos]] krantą, kartu su juo tebuvo likę 26 žmonės. J. Miuratą sugavo [[Žandarmerija\|žandarai]], ir karo lauko teismo sprendimu jis, kaip maištininkas, buvo sušaudytas. Palaidotas [[Per Lašezas\|Per Lašezo]] kapinėse Paryžiuje. J. Miuratas turėjo 4 vaikus. Visus titulus gavo gerai kovodamas [[Napoleonas Bonapartas\|Napoleono Bonaparto]] armijoje arba dėl santuokos su Napoleono jaunesniąja seserimi [[Karolina Bonapart]]. Dažnai vadinamas „spalvingu puošėju“ arba „puikiuoju karaliumi“.

Joachim Murat: Skirtumas tarp puslapio versijų