Atverti pagrindinį meniu

Pakeitimai

1 baitas pašalintas ,  prieš 8 metus
S
nėra keitimo aprašymo
'''Joachimas Miuratas''' ({{fr|Joachim Murat}}, [[1767]] m. [[kovo 25]] d. Labastide-Murat kaime – [[1815]] m. [[spalio 13]] d.) – [[kunigaikštis]], [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas]] ([[1804]]), [[Neapolis|Neapolio]] [[karalius]] ([[1808]]–[[1815]] m.), [[Didžioji Prancūzų revoliucija|Revoliucijos]] ir [[Napoleono karai|Napoleono karų]] dalyvis, nacionalinis [[Italija|Italijos]] herojus.{{šaltinis|{{VLE|XV|598||Murat Joachim}}}}
 
Gimė [[1767]] m. [[kovo 27]] d. Labastide-Murat kaime smuklininko šeimoje. [[1787]] m. metęs teologijos studijas, įstojo į [[Didžioji Prancūzų revoliucija|revoliucinę]] armiją. [[1795]] m. [[spalio 13]] d. pasižymėjo per rojalistų maišto slopinimą Paryžiuje, po to tapo [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] [[adjutantas|adjutantu]]. Po žygio [[Italija|Italijoje]] tapo [[brigada|brigados]] [[generolas|generolu]], po [[Egiptas|Egipto]] kampanijos - [[divizija|divizijos]] generolu. Napoleonas jį labai vertino už drąsą ir gebėjimą įkvėpti armiją, bet buvo prastos nuomonės apie jo, kaip karvedžio savybes. J. Miuratas suvaidino labai svarbų vaidmenį per [[1799]] m. [[lapkričio 9]] d.]] perversmą. Išvaikęs vadinamąją Penkių šimtų tarybą (Prancūzijos Parlamento, veikusio 1795-1799 m., Žemieji rūmai), buvo paskirtas [[Paryžius|Paryžiaus]] [[gubernatorius|gubernatoriumi]]. [[1800]] m. vedė Napoleono Bonaparto seserį Karoliną.
 
Per žygį į [[Italija|Italiją]] pasižymėjo mūšyje prie Marengo, vėliau kovėsi Centrinėje Italijoje su [[Neapolis|Neapolio]] kariuomene. [[1804]] m. [[gruodžio 2]] d., Napoleono karūnacijos metu, vadovavo procesijai, vykusiai iš Tiuilri į [[Paryžius|Paryžiaus]] [[katedra|katedrą]]. J. Miuratas procesijos metu nešė [[imperatorius|imperatoriaus]] [[karūna|karūną]]. Napoleonas jam suteikė imperijos princo titulą, taip pat [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas|maršalo]] vardas. [[1808]] m. J. Miuratas tapo [[Sicilijos karalystė|abiejų Sicilijų karalystės]] karaliumi ''Joachimu Napoleono Pirmuoju''. Nuo [[1810]] m. J. Miurato santykiai su Napoleonu Bonapartu pablogėjo dėl Miurato pretenzijų įgyti visišką nepriklausomybę.
 
[[1812]] m. J. Miuratas vadovavo 28 000 žmonių [[kavalerija|kavalerijos]] [[korpusas|korpusui]], veikusiame Didžiosios armijos avangarde žygio į [[Rusija|Rusiją]] metu. [[Rugsėjo 7]] d. pasižymėjo [[Borodino mūšis|Borodino mūšyje]], [[spalio 6]] d. buvo sutriuškintas prie Tarutino ir vos išvengė nelaisvės. Griūvant Napoleono Bonaparto [[imperija]]i, Miuratas [[181 31813]] m. sudarė taiką su [[Austrija]] ir slaptą sandėrį su [[Jungtinė Karalystė|Britanija]], pasižadėdamas nukreipti prieš [[Prancūzija|Prancūziją]] 30 000 kareivių korpusą. J. Miurato kariuomenė nebuvo labai aktyvi, Eugenijui de Boharnė pavyko smogti austrams keletą triuškinančių smūgių. Vėliau, Napoleonui pabėgus iš [[Elba]] salos, vėl su juo suartėjo. Napoleonas, nenorėdamas matyti jo netoli savęs, įsakė vykti į Prancūzijos pietus. Po [[Vaterlo mūšis|Vaterlo mūšio]] su nedidele [[flotilė|flotile]] Miuratas nusprendė plaukti į [[Italija|Italijos]] pietus ir ten organizuoti sukilimą prieš [[Burbonai|Burbonus]]. Tačiau audra išblaškė laivus ir, kai Miuratas [[1815]] m. [[rugsėjis|rugsėjį]] pasiekė [[kalabrija|Kalabrijos]] krantą, kartu su juo tebuvo likę 26 žmonės. J. Miuratą sugavo [[Žandarmerija|žandarai]], ir karo lauko teismo sprendimu jis, kaip maištininkas, buvo sušaudytas.
 
J. Miuratas turėjo 4 vaikus. Visus titulus gavo gerai kovodamas [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] armijoje arba dėl santuokos su Napoleono jaunesniąja seserimi [[Karolina Bonapart]]. Dažnai vadinamas „spalvingu puošėju“ arba „puikiuoju karaliumi“.
15 740

pakeitimų