Salaspilio mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Liutaurasu (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Liutaurasu (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 24:
Ilgai rinkęs jėgas, [[1605]] m. rugpjūčio mėn. pradžioje į [[Estija|Estiją]] su didele kariuomene atplaukė [[Švedija|Švedijos]] karalius [[Karolis IX]]. Lietuvos etmonas [[Jonas Karolis Chodkevičius]] su mažyte kariuomenės saujele tuo tarpu buvo ties [[Tartu]]. Jo kariuomenė buvo išvargusi, išbadėjusi, negaunanti atlyginimo, tačiau dievino savo vadą. Jos buvo tiek maža, kad nepakako net pilių įguloms. Karalius [[Zigmantas Vaza]] atsiųsdavo tik pažadų, bet neatsiuntė nei pinigų nei kariuomenės. Todėl Chodkevičius pradėjo trauktis ir ėmė deginti paliekamas pilis. [[Cėsys|Cėsyje]] (''Vendene'') jis apsikasė ir pasiryžo žūtbūt kautis, bet Karolis IX, jį aplenkdamas, traukė prie jau apgultos [[Ryga|Rygos]].
 
[[Vaizdas:Salaspilio_musis._LVTM_fragmentas._Autoriai_-_J._Kalinauskas_ir_L._Kalinauskaite.jpg|thumb|left|330px|Salaspilio mūšis. Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas. Autoriai: skulptorius [[Juozas_Kalinauskas|Juozas Kalinauskas]], dailininkė [[Lina Kalinauskaitė]]]]
 
Chodkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir užstojo jai kelią ties Salaspiliu (vokiškai tuomet vadinamu ''Kirchholmu'', — 18 km iki Rygos). Kadangi jis teturėjo vos apie 3800 kariuomenės (1300 pėstininkų, 2500 kavaleristų ir 5 [[patranka]]s), tai Karolis IX norėjo siųsti prieš jį tik dalį savo kariuomenės, tačiau Chodkevičių pažįstantys jo karo generolai prikalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. Karolis IX, paklausęs jų patarimų, taip ir padarė — puolė su visa savo 14000 armija (11000 pėstininkų, 3000 raitelių ir 11 patrankų). Chodkevičius užėmė patogią poziciją tarp kalvų. Prieš mūšį su visais kariais išklausęs mišių ir juos padrąsinęs, jis ryžosi laimėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene. Jo pozicija buvo tokia patogi, kad švedai prisiartinę jo net nepastebėjo, manydami, kad jis pabėgo, ruošėsi jau vytis, tik staiga aptiko jo stovyklą. Chodkevičius, pasiryžęs vienu smūgiu laimėti, nutarė pulti su visa kariuomene, nes nebuvo iš ko palikti rezervų. Vietoje rezervų, švedams apgauti, pamiškėje buvo pastatytos kareivių iškamšos, o už kelių kilometrų buvo nusiųsti keli būreliai, kurie turėjo pasirodyti mūšio metu, kad švedai juos palaikytų ateinančia parama. Kad švedai nesusektų tikros būkles, Chodkevičius patsai pradėjo mūšį. Pasiųsdamas kavaleriją prieš kairįjį švedų flangą, nuviliojo juos į pakalnę, kur buvo numatyta patogi vieta kautis. Tuo pačiu metu 300 husarų puolė švedų pėstininkus, išdėstytus centre, kad šie negalėtų persirikiuoti ir paremti dešiniajame flange atakuojamos kavalerijos. Švedų kavalerijai pradėjus trauktis, Chodkevičius įsakė visoms kairiojo sparno pajėgoms ir rezervui atakuoti dešinįjį švedų sparną. Švedams ėmus trauktis, jų pėstininkai liko neapsaugoti iš flangų ir turėjo atlaikyti ataką iš trijų pusių vienu metu. Tuomet Chodkevičius su visomis jėgomis puolė priešą ir jį visiškai sutriuškino. Prasidėjo paniškas priešo bėgimas. Mūšis truko apie 20 minučių, švedų kariuomenė buvo sutriuškinta.<br />