Petras Purėnas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
red |
viki |
||
Eilutė 1:
'''Petras Purėnas''' ([[1894]] m. [[liepos 14]] d. [[Kuosėnai (Kupiškis)|Kuosėnai]], [[Kupiškio valsčius]] – [[1965]] m. [[spalio 30]] d. [[Panevėžys]]. Palaidotas [[Kupiškio kapinės]]e.) – [[Lietuvos kariuomenė]]s administracijos majoras.
== Biografija ==
Eilutė 5:
Gimė pasiturinčio [[Kuosėnai (Kupiškis)|Kuosėnų]] valstiečio Andriaus Purono šeimoje, buvo jauniausias vaikas šeimoje. Pradžios mokyklą lankė [[Kupiškis|Kupiškyje]], šalia bažnyčios esančiame, dabartinio muziejaus, pastate. Ten pat užbaigė dviklasę mokyklą. [[1910]] m. įstojo į [[Ilūkšta|Ilūkštos]] (dab. [[Latvija]]) mokytojų seminariją. Baigęs 3 seminarijos kursus [[1914]] m. mobilizuotas į [[Rusijos imperija|carinės Rusijos]] kariuomenę, užsitarnavo praporščiko laipsnį. [[1917]] m. dar mokėsi [[Polockas|Polocko]] gimnazijoje. [[1918]] m. grįžo į Lietuvą.
[[1919]] m. birželio mėn. kaip naujokas paskirtas į būrį prie mokomosios komandos [[Lietuvos
[[1926]] m. vedė iš kilmingos [[bajorai (luomas)|bajorų]] giminės kilusią caro armijos pulkininko dukrą Eugeniją Lukinskaitę. Užaugino dvi dukras – Gražiną Beinartienę, pedagogę ir Violetą Dubrindienę, medicinos darbuotoją.
Eilutė 17:
Ūkininkavo iki [[1949]] m. Dirbti žemę, kuri keletą metų buvo mažai dirbama, buvo nelengva. Pasisamdė traktorių iš Mašinų traktorių nuomos punktų. Kaimas tuomet pirmą kartą pamatė ariantį vikšrinį traktorių. Jo darbo pažiūrėti susirinkdavo pusė kaimo.
[[1949]] m. suvarius valstiečius į [[kolūkis|kolūkius]], pradėjo dirbti vyriausiuoju buhalteriu. Būdamas išsilavinęs, gerai mokėdamas [[rusų kalba|rusų kalbą]], nesunkiai perkando apskaitą. Pas jį mokytis važiuodavo aplinkinių kolūkių buhalteriai. Pablogėjus sveikatai, [[1964]] m. persikėlė į [[Panevėžys|Panevėžį]] pas dukras.
== Bendradarbiavimas spaudoje ==
Rašė ir talpino straipsnius karo mokslo ir literatūros žurnale
Knygos įvade P. Purėnas rašo: „Iš tiesų, 1831 m. sukilimas buvo įkvėptas ir įvykdytas daugiausia tų pačių patriotų ir romantikų, kuriems teko valdyti ir laidoti Lietuvos-Lenkijos valstybę. Ir nors toji bajoriškoji Lietuvos-Lenkijos valstybė ir toji 1831 m. revoliucija mums, lietuviams, gal daugiau blogo, kaip gero davė, vienok iš to, anaiptol, negalime daryti išvadų, kad tuo mūsų istorijos laikotarpiu neprivalome domėtis. Yra pripažintas moksliškas dėsnis, kad tauta daugiau susideda iš mirusiųjų, nei gyvų. Taigi, norint pažinti tautą, reikia pažinti jos praeitį, o ją galime pažinti tik visapusiškai išstudijavus istoriją; gi 1831 m. sukilimas yra mūsų tautos istorijos lapas, galis mus daug ko gero pamokyti.
Eilutė 28:
Antroji P. Purėno knyga apie [[Europa|Europos]] šalių [[artilerija|artileriją]], dar nesurasta, nes bibliotekų fonduose jos nėra. Ji buvo rasta griaunant parduotą Purėnų namą, po P. Purėno mirties. Nupirkę namą, naujieji šeimininkai jį nugriovė. Atliekų krūvoje mėtėsi ir parašytų knygų egzemplioriai, matyt, išslapstyti nuo nereikalingų akių ir vėliau pamiršti. Kaimynų vaikai po vieną jų egzempliorių paėmė.
[[Kategorija:Lietuvos istorikai]]
[[Kategorija:Lietuvos karininkai]]
| |||