Fitso dėsnis

Fitso dėsnis (angl. Fitts's law) – žmogaus ir kompiuterio sąveikos bei ergonomika modelis, pagal kurį greito ir tikslaus judesio atlikimo trukmė (ir greitis) priklauso nuo taikinio dydžio (t.y. nuo norimo tikslumo laipsnio) ir atstumo iki taikinio. Dėsnį 1954 m. pasiūlė JAV psichologas Paul Fitts.

Modelis

Fitso dėsnis gali būti matematiškai išreikštas keliais skirtingais būdais. Viena iš labiausiai paplitusių formų yra Šenono (angl. Shannon) formuluotė (taip pavadinta dėl panašumo su Shannon–Hartley teorema), kurį nusako judėjimą išilgai judėjimo ašies:

$T=a+b\log _{2}{\Bigg (}1+{\frac {D}{W}}{\Bigg )}$

kur:

• $T$ – vidutinė atliekamo judesio trukmė. Kartais naudojama kitas žymėjimas – $MT$
• $a$ – sistemos paleidimo/sustabdymo laikas ir $b$ būdingą šio sistemos veikimo greitį. Šios konstantos yra empiriškai nustatyti koeficientai. Pvz. $a$ ir $b$ gali priklausyti nuo to koks organas atlieka judesį.
• $D$ – atstumas nuo pradžios taško iki taikinio (objekto) vidurio. Dažnai šiam matui pažymėti naudojamas simbolis $A$ (judėjimo amplitudė).
• $W$ – taikinio (objekto) plotis, kuris matuojamas išilgai judėjimo ašies. $W$ taip pat gali būti traktuojamas kaip leistina paklaida galiniame taške, kai galinis taškas yra nutolęs netoliau nei ±W⁄2 nuo taikinio (objekto) centro.