|
Pagal kitas legendas, Kuršių neriją supylė prie jūros žaidžianti maža itin stipri mergytė [[Neringa (vardas)|Neringa]]. Juodkrantėje esančiame [[Raganų kalnas|Raganų kalne]] esama Neringos gyvenimą ir jos žygius aprašančių skulptūrų.
== Papročiai ==
{{cleanup}}
Unikalus paprotys Kuršių nerijoje buvo [[varna|varnų]] gaudymas ir jų ruošimas maistui. Greičiausia jis atsirado dėl dažno maisto trūkumo senovėje. Varnos viliotos [[degtinė]]je išmirkytais grūdais, džiovintomis [[musmirė]]mis ir t. t. [[spąstai|Spąstams]] panaudodavo senus tinklus. Rudenį būdavo prisūdoma net po kelias statines [[varniena|varnienos]]. Jas kepdavo, virdavo, šutindavo. O. Glagau teigė, kad net ir Nidos viešbučiuose XIX a. viduryje tebebuvusios varnų plunksnų prikimštos duknos.
Kuršių nerijoje iki 1945 metų gausiai gyvenę [[kuršininkai|kuršiai kopininkai]], nuo senų senovės mityboje vartojo daug vandens ir pakrantės paukščių ir, ko gero, nė vienas Lietuvos regionas neturi tiek receptų, kaip pasiruošti maisto atsargoms ir valgių iš laukinės paukštienos: ančių, žąsų, laukių, vandens vištelių, kaip tai mokėjo daryti Kuršių nerijos autochtonai – kuršiai kopininkai. O kiek visokiausių gardumynų kuršiai mokėjo gamintis iš griciukų, kirlikų, perkūno oželių, sėjikų, stulgių, tilvikų, tulikų ir aibes kitų pakrančių paukščių, kurie (kol dar išmintimi nežibantys Neringos miesto savivaldybės valdininkai nebuvo užpylę betonais ir taip sunaikinę gamtinę autentiką bei pakrančių florą ir fauną) didžiausiais būriais bėgiojo Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantėse. Šiuos paukščius ne taip lengva būdavo sumedžioti, kita vertus, medžioklę, kaip ir žvejybą, netgi nuo XVII amžiaus griežtai reglamentavo įstatymai bei jų vykdymą prižiūrėdavo valdžios paskirti inspektoriai. Laukinius paukščius būdavo galima medžioti tik išperėjus ir išauginus vadas. Retas kuršis kopininkas medžiodavo ir tai dažniausiai lanku, kilpine arba timpa. Tik vėliau vienas kitas turtingesnis kuršis medžioklei įsigijo orinius šautuvus.
Kitas dalykas – varnėnai. Debesys varnėnų praskrisdavo virš Kuršių nerijos ir pastabūs kuršiai matė bei nustatė praskrendančių varnėnų poilsio vietas.
Kuršių nerijoje gyveną kuršiai kopininkai nuo senų senovės iki praėjusio amžiaus specialiais žemėje užmaskuotais, šaute iššaunančiais ir staigiai paukščius apdengiančiais tinklais gaudydavo būriais per Kuršių neriją traukiančius rudenį išskrendančius gerai įmitusius, riebius varnėnus, - jų prisisūdydavo kubiluose.
Kuršiai, kai Krantas, Rasytė, Nida, Juodkrantė XVII-XIX amžiuose tapo pripažintais kurortais vokiečiams, tuoj pat perprato vasarotojų egzotikos troškimą bei naivumą ir pradėjo jiems siūlyti nebe varnėnus, kurių reikėdavo nemažai prigaudyti ir nupešti, bet didesnius paukščius kuosas (Corvus monedule) ir kovus (Corvus frugilegus) (bet jokiu būdu ne varnas ar kranklius!!!). Tačiau, kad ir kaip grietinėje su prieskoninėmis žolelėmis troškintum kovą ar kuosą, vis vien ji turi savo specifinį aromatą bei skonį, kuris daugeliui žmonių sukelia apetitą nežadinančias asociacijas, o šiandien, paragavus tokios paukštienos atgaivinami prisiminimai apie ne taip senai kooperatyvų laikais pakelėse parduodamus katienos ir šunienos šašlykus ...
Na, o pamario gyventojams, kurių tarpe išliko tik vienas kitas autochtonas (kuršiai žemininkai varninių paukščių negaudė, nes augino vištas, petardas, antis, žąsis, net ir kalakutus), iš kitų Lietuvos kraštų į seniau kuršių gyvenamas ir jiems svetimas vietas subėgus, nieko nežinantiems ir neišmanantiems apie kuršių kulinarinį paveldą, noriu priminti, kad kuršiai kopininkai nors ir neaugino arba mažai augino naminių paukščių, gyvulių (nebent vienas kitas antis ar aveles), mokėjo maisto atsargas ruoštis iš šalia esančių ir augančių gėrybių: įvairiausių žuvų ir vėžiagyvių (ungurių, nėgių, sturių, perpelių, lydekų, pūgžlių, ešerių, starkių, karšių, kuojų, lynų, ožkų, raudžių, žiobrių, gružlių, šamų, vėgėlių, alsių, bretlingių, menkių, strimelių, stintų, plekšnių, otų, builių, ciesorių, jūrų velnių, tobių ir t. t.), miškų gėrybių, žvėrienos ir laukinės paukštienos.
Kuršių nerijos gyventojai – kuršiai kopininkai turėjo žymiai geresnes žvejybos sąlygas, negu Baltijos jūros pakrantėje gyvenantys kuršiai žemininkai, nes siaučiant audroms Baltijos jūroje, žvejoti galėjo Kuršių mariose, o esant audringoms marioms, galėdavo išbėgti į jūrą. Tiesa, tada neužterštose mariose ir jūroje žuvies siausdavo tuntai, - dar šiandien senesni žmonės prisimena net pokario laikų neįtikėtinus žvejų laimikius.
Kuršių pakrantes nugulusius vėžius, kilbukus, neįkeliamus į valtis šamus, lydekas, sunkiai vieno vyro panešamas menkes, tinklaičius išdraskančius dešimtkilograminius ungurius.
Šilutės turguje žalių ungurių kibiras 1965 metais kainavo 10 rublių, Nidos restorane rūkytas ungurys – 3,00 rub. O 1960 metais Palangos „Žuvėdros“ poilsio namuose, kuriuose poilsiaudavo Lietkoopsąjungos darbuotojai labiausiai nemėgiamas patiekalas būdavo rūkytas ungurys, nes jį patiekdavo kiekvieną mielą dieną pietų užkandžiui...
Kuršiai geriausiai iš baltų genčių mokėjo gamintis valgius iš įvairiausių miško gėrybių: ajerų (žuvims prieskoniuoti, džemui), asiūklių (žali arba kepti valgomi vietoje riešutų), balandų (apkepų, sriubų, troškinių, netgi duonos miltams), dilgėlių (sriuboms, blyneliams, apkepams, ypač su žuvimi, troškiniams), kerpenų (duonai, košėms), kiaulpienių (salotoms, sriuboms, troškiniams, kavai, midui), kiečių (kepamų laukinių paukščių įdarui), rūgštynių (sriuboms, troškiniams, košėms), paparčių (pumpurai kepimui), šeivamedžių (saldžioms sriuboms, sultims, arbatoms, uogienėms, kepiniams), šermukšnių (duonai, papločiams, pyragų įdarams, marmeladams, tyrėms, padažams, sultims), nekalbant apie visiems žinomas miškų uogas, vaisius bei grybus.
[[Vaizdas:KursiuNerija.png|thumb|Kuršių nerija]]
[[Vaizdas:Vecekrug2009060902.JPG|thumb|67,2 m Vecekrugo (Senosios smuklės) kalnas – aukščiausia Kuršių nerijos vieta]]
== Geografija ==
[[Nerija|Nerijos]] plotas – 180 km², ilgis – apie 97 km, paplūdimio plotis – apie 10–50 metrų. Plačiausia vieta yra ties [[Bulvikio ragas|Bulvikio ragu]] (4 [[Matavimo vienetas|kilometrai]] į šiaurės rytus nuo [[Nida|Nidos]]) – 3,8 km. Siauriausia vieta yra ties [[Šarkuva|Šarkuvos]] gyvenviete, [[Karaliaučius|Karaliaučiaus]] srityje – 380 metrų. Nerijoje iš viso yra apie 2 km³ [[smėlis|smėlio]].
|
