Almochadai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Keičiama: en:Almohad Caliphate |
S Nuorodų į nukrepiamąjį straipsnį keitimas: Kuenka - Pakeistos nuorodos į Kuenka (Ispanija) |
||
Eilutė 11:
== Pergalės ==
Per dešimtmetį Almochadai, vadovaujami Abdal Mumino, plėtė savo valdas. Iš pradžių buvo užimta Maroko Atlaso kalnų provincija, paskui prijungtos [[Rifo kalnai|Rifo]] lygumos. Almoravidų sultonas [[Tašminas ibn Ali]] bandė gintis su armija, kuriai vadovavo [[Reverteras]] (''Reverter Guislaber de la Guardia''), [[Zenata]]<ref>http://www.1911encyclopedia.org/Zenata Zenata – berberų gentis</ref> genties sąjungininkais, bei [[Chamadidai|chamadidų]] (Hammadid) pagalba iš [[Alžyras|Alžyro]]. Bet [[1144]] m. žuvo Reverteras, [[1146]] m. ir Tašminas ibn Ali. Abdal Muminas pajudėjo link [[Fesas|Feso]]. Po devynių mėnesių apgulties Fesas buvo užimtas, [[1147]] m. šturmu buvo užimtas Marakešas. Paskutinis Almoravidų valdovas [[Ishakas ibn Ali]] buvo teisiamas kartu su giminaičiais. [[1148]] m. Maroko užkariavimas buvo baigtas. [[1151]] m. Abdal Muminas išsiruošė į vidurio Magrebą kariauti su Chamadidų dinastijos sultonu [[Jahija ibn Abdalazizas|Jahija]] (Yahya ibn Abd al-Aziz). Buvo užimtas [[Alžyras (miestas)|Alžyras]], o iki [[1159]] m. ir visas [[Tunisas]]. Čia po [[Ziridai|Ziridų]] dinastijos subyrėjimo Almochadai greitai nukariavo smulkius emyratus. Į [[Tunisas (miestas)|Tunisą]] ir [[Susas|Susą]] jis įžengė be mūšio, pasipriešino tik [[Mahdija]]. Miestas atkakliai gynėsi ir pasidavė tik [[1160]] m. sausį. Baigęs Magrebo užkariavimą Muminas [[1161]] m. persikėlė per [[Gibraltaro sąsiauris|Gibraltarą]] ir išsilaipino [[Ispanija|Ispanijoje]]. Daugelis vietos emyrų jau anksčiau buvo pripažinę Mumino valdžią, bet didžioji dalis [[Al-Andalusija|Andalūzijos]] susijungė į nepriklausomą valstybę, kurios priešakyje stojo [[Sevilija|Sevilijos]] valdovas, krikščioniškos kilmės ispanas, Ibn Mardanišas (Muhammad ibn Mardanis). [[1162]] m. kalifas atėmė iš jo [[Granada|Granadą]] ir grįžo į [[Ribatas|Ribatą]] rinkti naujos armijos žygiui į šiaurę. Bet šių planų išpildyti nespėjo, - jis mirė [[1163]] m. Valdžią paveldėjo jo sūnus [[Abu Jakubas Jusufas I|Jusufas I]]. [[1170]] m. Jusufas pratęsė tėvo pradėtą kovą su Ibn Mardanišu, kuris palaikomas [[Aragonas|Aragono]], [[Kastilija ir Leonas|Kastilijos]] ir [[Barselona|Barselonos]] karalių puldinėjo Almochadų teritorijas. O [[1172]] m. žuvus Ibn Mardanišui visa musulmoniška [[Ispanija]] pripažino Almochadų valdžią. Su krikščionimis Jusufas sudarė septynerių metų taikos sutartį, kurią [[Leonas (Ispanija)|Leono]] karalius [[Alfonsas IX]] (Alfonso IX of León) netrukus sulaužė. [[1184]] m. Jusufas pradėjo karą su [[Portugalija]], kuriame būdamas 46 metų žuvo.
Valdžią paveldėjo jo 25 metų sūnus [[Abu Jusufas I Jakubas Almansuras]]. Jo valdymas prasidėjo sudėtingoje aplinkoje. Iš naujo teko įsitvirtinti Ispanijoje, įtempta padėtis buvo [[Tunisas|Tunise]], kur įsiveržė [[Balearų salos|Maljorkos]] emyrai broliai Banu Ganijai (Banu Ghaniya). [[1184]] m. Banu netikėtai užėmė [[Bedžaja|Bedžają]], o po to, padedami vietos gyventojų, [[1186]] m. – Alžyrą ir Milianą (Khemis Meliana), o [[1187]] m. – [[Gafsa|Gafsą]] (Tunisas). Ką tik paėmęs valdžią jaunasis kalifas Jakubas Almansuras puolė brolius Banu Ganijus ir nugalėjo prie [[Konstantina|Konstantinos]] ir antrą kartą prie [[Gabesas|Gabeso]]. Kad baigtų vietos genčių sukilimą, jis perkėlė į Maroką tris arabų gentis, bet vis tiek čia Almochadų valdžia liko silpna. [[1188]] m. Jahija ibn Ganija (Yahya Ibn Ghaniya) atnaujino karą ir per kelerius metus užkariavo visą rytų Magrebą. Jakubas Almansuras negalėjo kariauti dviem frontais ir didžiausią dėmesį skyrė Ispanijai. Čia krikščionys, vadovaujami Kastilijos karaliaus [[Alfonsas VIII|Alfonso VIII]], po ilgos apgulties atėmė iš Almochadų [[Kuenka (Ispanija)|Kuenką]], o Leono karalius – [[Estremadūra|Estremadūrą]]. Jakubas Almansuras kruopščiai ruošėsi atsakomajam mūšiui ir [[1195]] m. [[liepos 18]] d. prie Alarkos nugalėjo kastiliečius (Battle of Alarcos). Po šios pergalės jis pradėjo puolimą prieš [[Toledas|Toledą]], [[Madridas|Madridą]] ir Kuenką, bet šių miestų apgultys buvo bevaisės. Tuo metu, kai šalies pakraščiuose vyko karai, pačiame Maroke buvo taika ir šalis klestėjo. Todėl Jakubo Almansuro valdymas buvo sėkmingiausias Almochadų imperijos istorijoje.
Po Jakubo Almansuro mirties prasidėjo greitas imperijos nuosmukis. [[1199]] m. šalį paveldėjo jo sūnus [[Muhamedas Anasyras]]. Jis pirmiausiai atnaujino kovą su Banu Ganija. Muhamedo Anasyro laivynas vėl užėmė Tunisą, o armija įžengė į Gafsą ir Mahdiją. Jahija ibn Ganija pralaimėjęs pabėgo į dykumą. Kalifas Tunise vietininku paskyrė šeichą Abu Muhamedą. Tuo tarpu Ispanijoje Kastilijos karalius ruošėsi atsiimti Alarkos pilį. Jis pasikvietė visus Ispanijos karalius, Portugalijos karalių ir net popiežių [[Paskalis II|Paskalį II]], kuris rėmė [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygius]] prieš Almochadus. Iš visos Europos į Kastiliją suvažiavo riteriai ir nuotykių ieškotojai. [[1211]] m. vasario mėn. Muhamedas Anasyras su didžiule armija persikėlė į Ispaniją. Ši kampanija buvo sunki ir musulmonams pasibaigė katastrofa. Stipri jungtinė krikščionių armija perėjo [[Siera Morena kalnai|Siera Morenos kalnus]] ir [[1212]] m. [[liepos 16]] d. smogė prie Las Navaso de Toloso<ref>http://personal.telefonica.terra.es/web/acv49/jaen/batalla_la_losa.htm [[Las Navas de Tolos mūšis]]</ref> lemtingą Almochadams smūgį (Battle of Las Navas de Tolosa). Tik [[Maras|maro]] epidemija sustabdė tolimesnį krikščionių žygį į pietus.
[[Vaizdas:Battle of Las Navas de Tolosa.jpg|300px|thumb|right|[[Las Navas de Tolos mūšis]]. [[XIX a.]], dailininkas F. P. Van Halenas, Senato rūmai, [[Madridas]].]]
| |||