Apsakymas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Apsakymas būdingas jaunoms literatūroms, susijusioms su agrarine krašto sankloda, kur nepaprastus atsitikimus nurungia rami kasdieniškos buities slinktis ir žemdirbio, paklūstančio gamtos kalendoriui, uždaras būties ciklas ([[Vincas Krėvė|Vinco Krėvės]] "Šiaudinėj pastogėj"). Pagrindinis kasdienybės įvykis šeimoje – vestuvės – lėtai veda į numanomą atomazgą (moters nusivylimą) [[Žemaitė|Žemaitės]]s cikle Laimė nutekėjimo.

Dinamiškumo stoka, silpnai išrutuliota fabula ir aprašomojo informacinio elemento perteklius skiria apsakymą nuo kompaktiškos [[novelė|novelės]]s (takoskyra tarp jų išryškėja XX a. 4-ajame dešimtmetyje, pasirodžius [[Juozas Grušas|Juozo Grušo]], [[Petras Cvirka|Petro Cvirkos]], [[Antanas Vaičiulaitis|Antano Vaičiulaičio]] [[novelė|novelių]] rinkiniams).

Lietuvių apsakymui būdinga autorinė pasakojimo laisvė (eskiziškumas, lyrinis pradas, išplėstas aprašymas, etnografinės ir buities detalės, veikėjo būsenų detalizavimas), todėl jo sąranga padrikesnė už [[novelė|novelės]]s, o kompozicijos ekstensyvumas artina jį prie apysakos ([[Žemaitė|Žemaitės]]s „Petras Kurmelis“, [[Antanas Vienuolis|Antano Vienuolio]] „Paskenduolė“, [[Ramūnas Klimas|Ramūno Klimo]] „Kiečius, mėnulio šviesa ir portveinas už rublį dvi“).

Tikroviškumo iliuzija bei natūralūs daiktų ir reiškinių pavidalai – realistinės prigimties apsakymo bruožai tipiškiausi lietuvių mažajai epikai ([[Marius Katiliškis]], [[Kazys Barėnas]], [[Algirdas Pocius]], [[Romualdas Kašauskas]], [[Rimantas Šavelis]]). Apsakymas lyg kopijuoja tikrovišką gyvenimo fragmentą, kruopščiai atkuria materijos faktūrą, brėžia žmogaus likimo tarpsnį, panaudoja kalbos įvairialypiškumą. Autentiška žemaitiškos šnekos polifonija skamba [[Eugenijus Ignatavičius|Eugenijaus Ignatavičiaus]] „Chrizantemų autobuse“, kuriame tarsi visa Lietuva traukia į kapines aplankyti beprasmiškai mirusių nuo sovietmečio „progreso“. [[Jurgis Kunčinas]] laisvai manipuliuoja bohemos ir visuomenės atskalūnų slengo ištekliais. Žanrui būdingą epikos branduolį šiandien mėginama praturtinti efektinga simbolika, įvairesniais pasakojimo būdais. Stalino barbarybės metafora – nukirsta tremtinio rankos plaštaka – plaukia taigos upe kaip beviltiškumo signalas ([[Ričardas Gavelis|Ričardo Gavelio]] „Berankis“). Atsiranda naujas pasakojimo energijos šaltinis – herojaus sąmonės įtampa, kuri sutraukia laikus ir įvykius į sūkuriuojantį verpetą ([[Saulius Šaltenis|Sauliaus Šaltenio]] „Lich!“). Lietuvių prozai modernėjant, mažėja pasakojimo anarchijos ir disproporcijų; konstruktyvumas, psichologizmas arba sąlygiški, fantastiniai vaizdai artina apsakymą prie [[novelė|novelės]]s formos.