Atverti pagrindinį meniu

Pakeitimai

2 996 pridėti baitai, prieš 8 metus
nėra keitimo aprašymo
<!--{{Islamas}}-->
'''Sufizmas''' ({{ar|تصوّف‎|taṣawwuf‎}}) – [[Asketizmas|asketinė]] mistinė [[Islamas|islamo]] srovė, derinanti [[Idealizmas|idealistinę]] metafiziką su asketizmo praktika. Skelbiama, kad [[Dievas]] pažįstamas, su juo susiliejama per [[Ekstazė|ekstazę]] ir [[Kontempliacija|kontempliaciją]]. Sufizmo išpažinėjas vadinamas sufijumi arba [[dervišas|dervišu]].
 
Žodis sufizmas kilo nuo arabiško žodžio ''sūf'', reiškiančio [[vilna|vilną]] (aliuzija į paprastus vilnonius dervišų rūbus) arba nuo ''safā'', reiškiančio tyrumą. Sufizmas dar vadinamas islamo misticizmu.
== Istorija ==
Sufizmas atsirado [[VIII a.|VIII]]–[[IX a.]] dabartinėje [[Irakas|Irako]] ir [[Sirijus|Sirijos]] teritorijoje. Ankstyvieji sufijai sulaukė priešiškumo tiek iš [[Šiitai|šiitų]], tiek iš [[Sunitai|sunitų]], o kai kurie iš jų, kaip [[X a.]] [[Panteizmas|panteizmo]] mistikas Halajus, buvo nubausti [[Mirties bausmė|mirties bausme]]. [[XII a.]] pab. – [[XIII a.]] pr. sufizmas jau buvo paplitęs Rytų [[Iranas|Irane]].<ref>http://www.spauda.lt/mitai/islamas/shia.htm</ref> Vėliau ši islamo srovė buvo paplitusi nuo Šiaurės vakarų Afrikos iki Šiaurės [[Kinija|Kinijos]] ir [[Indonezija|Indonezijos]]. Žymus sufizmo teologas [[al Gazalijus]] ([[1059]]–[[1111]]) papildė sufizmo elementais sunitiškąjį islamą, padarė jį patrauklesnį, ypač nearabiškų kraštų gyventojams.
 
Musulmonai tiki, kad visas jų gyvenimas, tai kelias link Dievo ir Dangiškojo rojaus, tačiau sufijų teigimu, Dievo būtį galima pajusti dar gyvenant žemėje, atliekant tam tikras praktikas. Tomis Dievo garbinimo praktikomis siekiama grįžti į Korane aprašomą būseną, vadinama ''[[fitra]]'' („prigimtis, instinktas, dispozicija“). Tokioje būsenoje viskas paklūsta Dievui, ir viskas užvaldoma [[meilė Dievui|meilės Dievui]] (''išk'').
Sufijai sukūrė įvairių sektų, religinių karinių ordinų (vienas jų – [[Dervišai|dervišų]]), dalyvavo [[Džihadas|džihaduose]].
 
Šios būsenos pasiekimui svarbus savo [[egoizmas|ego]] sumažinimas, dvasios apvalymas nuo ydingų įpročių. Sufizmo poelgių esmė - paprastumas. Pats sufizmas išsivystė kaip atsakas į suvešėjusį materializmą Arabų kalifato iškilimo laikais, kuomet šeichai skendo prabangoje, turėjo didelius [[haremas|haremus]], daug vergų ir patarnautojų. Tai buvo visiška priešingybė kukliam pranašo [[Mohamedas|Muhamado]] ir jo bendrakeleivių gyvenimui.
 
Sufizme labai svarbus mokinio-mokytojo ryšys. Mokytojas supažindina su tikėjimo ir praktikos esme. Mokytojai paskiriami sufijų ordino vadovo (piro). Šis būtinai būna nenutrūkstama geneologine linija (''silsila'') susijęs su pranašu Muhamadu. Pabrėžiama, kad sufizmo idealai perduodami tiesioginiu ryšiu, praktika, o ne per knygas.
 
== Istorija ==
Sufizmas atsirado [[VIII a.|VIII]]–[[IX a.]] dabartinėje [[Irakas|Irako]] ir [[Sirijus|Sirijos]] teritorijoje. Ankstyvieji sufijai sulaukė priešiškumo tiek iš [[Šiitai|šiitų]], tiek iš [[Sunitai|sunitų]], o kai kurie iš jų, kaip [[X a.]] [[Panteizmas|panteizmo]] mistikas Halajus, buvo nubausti [[Mirties bausmė|mirties bausme]]. [[XII a.]] pab. – [[XIII a.]] pr. sufizmas jau buvo paplitęs Rytų [[Iranas|Irane]].<ref>http://www.spauda.lt/mitai/islamas/shia.htm</ref> Vėliau ši islamo srovė buvo paplitusi nuo Šiaurės vakarų Afrikos iki Šiaurės [[Kinija|Kinijos]] ir [[Indonezija|Indonezijos]]. Žymus sufizmo teologas [[al Gazalijus]] ([[1059]]–[[1111]]) papildė sufizmo elementais sunitiškąjį islamą, padarė jį patrauklesnį, ypač nearabiškų kraštų gyventojams. Sufizmas itin suklestėjo vadinamojo [[Islamo aukso amžius|Islamo aukso amžiaus]] metu, vėliau tapo svarbia [[Osmanų imperija|Osmanų imperijos]] dvasinės kultūros dalimi.
 
Sufizmas turėjo didelės įtakos [[Viduramžiai|viduramžių]] [[Artimieji Rytai|Artimųjų Rytų]] ir [[Vidurio Azija|Vidurio Azijos]] tautų literatūrai ([[Sanajus|Sanajui]], [[Ataras|Atarui]], [[Džalalis ad din Rumis|Džalaliui ad din Rumiui]], [[Nizami]], [[Navoji]], [[Hafizas|Hafizui]], [[Džamis|Džamiui]]).<ref>{{LTE|X|459||Sufizmas}}</ref>
 
== Ordinai ==
 
Istorijos bėgyje susikūrė daug skirtingų sufizmo ordinų ([[tarika|tarikų]]). Dalies jų ideologija persipynė su gretimomis religijomis ([[hinduizmas|hinduizmu]], [[budizmas|budizmu]], [[krikščionybė|krikščionybe]], Afrikos religijomis). XX a. Europoje susikūrę ar pasekėjų sulaukę sufijų ordinai turi [[Naujasis Amžius|Naujojo Amžiaus tikėjimo]] elementų.
 
Pagrindiniai sufizmo ordinai yra [[Nakšabandi]], [[Čišti]], [[Kadirija]], [[Kalandarija]], [[Mehlevi]], [[Šadilija]], [[Suhravardija]] (kilę iš Persijos, Indijos), [[Muridai]] (iš Senegalo).
 
Vakaruose sufizmo idėjos pasirodė XIX a. pab. Švedijoje gimęs arabų kilmės islamo mistikas [[Ivan Aguéli|Ivanas Agelis]] įkūrė dvasinę mokyklą Paryžiuje, kur savo idėjomis sudomino vėliau žymų islamo misticizmo tyrinėtoją [[René Guénon|Renė Genoną]]. Daug sufizmo elementų buvo ir krikščioniškojo ezoterizmo mokytojo [[Georgijus Gurdžijevas|Georgijaus Gurdžijevo]] mokyme. Vėliau į Europą, JAV atvyko daugiau dvasinių mokytojų - vieni jų tęsė gimtinėje praktikuotus dvasinius mokymus, kiti įkūrė savo mokyklas (pvz. [[Inajatas Chanas]] - [[universalusis sufizmas|universalųjį sufizmą]]). Dabar dažnai sufizmo mokytojais ar net ordino pirais tampa ne tik iš Rytų šalių atvykę dvasininkai, bet ir į islamą atsivertę vakariečiai.
 
{{inuse}}
== Šaltiniai ==
{{ref}}