Rusijos imperijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

nėra keitimo aprašymo
S (Vaizdas Annaioannovnarussia1693-2.jpg keičiamas Louis_Caravaque,_Portrait_of_Empress_Anna_Ioannovna_(1730).jpg)
'''[[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] istorija''' apima laikotarpį, kada pasibaigus [[Šiaurės karas|Šiaurės karui]] ir pasirašius [[Ništato taika|Ništato taikos]] sutartį, Rusija buvo iškilmingai paskelbta imperija iki [[1917]] m. revoliucijos, kada į valdžią atėjo [[bolševikai]].
 
== Petro I valdymo laikotarpis (1682-17251682–1725 m.) ==
[[Vaizdas:Peter der-Grosse 1838.jpg|thumb|160px|Petras I – pirmasis Rusijos imperatorius]]
Petras I įsitvirtino soste negailestingai kovodamas su savo priešininkais. Ne tik pirmieji jo valdymo žingsniai, bet ir visas viešpatavimo laikotarpis buvo aplaistytas Rusijos žmonių krauju. Kita vertus, Petras I pradėjo naują Rusijos istorijos epochą. Ją galima vadinti pirmąja Rusijos pertvarka, kurią įgyvendinant buvo bandoma remtis Vakarų patirtimi.
Petras I nekeitė ankstesnės užsienio politikos, jis tik energingai ėmėsi ją įgyvendinti. Jis bandė įveikti Rusijos [[ekonomika|ekonomikos]] ir [[kultūra|kultūros]] atsilikimą, jos uždarumą, tad stengėsi plėtoti politinius, prekybinius, kultūrinius ryšius su [[Europa|Europos]] kraštais. Tam reikėjo patogaus ir saugaus išėjimo į jūrą. Rusija galėjo jį įgyti tik nukariavusi kitus kraštus ir tautas. Petras I manė būsiant tikslinga Rusijai įsitvirtinti Juodosios jūros šiauriniuose pakraščiuose ir ten esančiuose uostuose. Po XVII a. pabaigoje surengtų dviejų nepasisekusių žygių į [[Krymas|Krymą]], Rusijos kariuomenė pradėjo pulti turkų Azovo tvirtovę. Petras I surengė su Azovo žygius. Antrojo metu rusai užėmė Azovą, bet nepajėgė jo išlaikyti. Viltis užmegzti ryšius su Europa per Juodąją jūrą žlugo.
 
== 1725-17621725–1762 m. ==
[[1725]] m. [[Petras I]] mirė, nepaskyręs sosto įpėdinio. Po jo mirties iki [[1801]] m. Rusijoje įvyko bene 7 rūmų perversmai. Rusiją valdė moterys, kūdikiai ar šiaip į valdovus nelabai tinkantys žmonės. Rusijos carai pamažu tolo nuo Romanovų kamieno, kol pagaliau liko tik dinastijos pavardė. Rūmų perversmai atspindėjo bajorijos ir senosios diduomenės tarpusavio kovą dėl vienokios ar kitokios baudžiavinės Rusijos raidos. Rusijoje bandė įsigalėti Kuršo vokiečiai. Tai ir paskatino rusus vienytis, nes Rusijoje užsieniečių niekuomet nemėgta ir jais nepasitikėta. Keičiantis šalies vadovams, keisdavosi ir vyriausybės socialinė politika. vos per 30 metų bajorija įgyjo daugybę teisių ir privilegijų. Bajorų baudžiauninkai buvo atleisti nuo priesaikos carui (už juos prisiekdavo jų ponas), bajorai gavo teisę rinkti iš savo baudžiauninkų valstybinius mokesčius, savo nuožiūra tremti nepaklusnius į Sibirą, buvo sutrumpintas bajorų valstybinės ar karo tarnybos laikas. Pagaliau buvo paskelbtos bajorijos laisvės. Po daugelio rūmų perversmų visi Rusijos žemvaldžiai susiliejo į vieną bajorų luomą.
 
 
<gallery>
Image:Catherine_I_of_Russia_0459.jpg|<center>'''[[Jekaterina I]]'''<br />[[1725]]-[[1727]] m.
Image:Molchanov.jpg|<center>'''[[Petras II]]'''<br />[[1728]]-[[1730]] m.
Image:Louis_Caravaque,_Portrait_of_Empress_Anna_Ioannovna_(1730).jpg|<center>'''[[Ana Ivanovna]]'''<br />[[1730]]-[[1740]] m.
Image:Ivan6russia1740.jpg|<center>'''[[Ivanas VI]]'''<br />[[1740]]-[[1741]] m.
Image:Elizabeth empress.jpg|<center>'''[[Jelizabeta|Elžbieta Petrovna]]'''<br />[[1741]]-[[1762]] m.
Image:Antropov PeterIII.jpg|<center>'''[[Petras III]]'''<br />[[1762]] m. (6 mėn.)
</gallery>
 
== Jekaterinos II valdymo laikotarpis (1762-17961762–1796 m.) ==
[[Vaizdas:Cath2russia.jpg|thumb|160px|[[Jekaterina II]]]]
Rusijos imperatorių virtinėje išsiskiria [[Jekaterina II]], nuosekli Petro I vidaus ir užsienio politikos tęsėja. Jekaterina II buvo gana išsilavinusi, protinga ir energinga moteris. Įžengdama į sostą ji pareiškė saugosianti vienvaldystę ir „nepaliestą imperiją“. Siekdama populiarumo, Jekaterina II dėjosi rusiškų papročių ir stačiatikybės gerbėja, o užsienyje rodėsi kaip „apšviestojo absoliutizmo“ šalininkė. Atsidėkodama už savo sostą, ji bajorams išdalino daug valstybinių, rūmų ir buvusių vienuolynų žemių su baudžiauninkais.
Jekaterina II atkakliai plėtė imperijos teritoriją, XVIII a. antroje pusėje Rusija siekė įsigalėti Juodojoje jūroje, be to, paversti Lenkijos–Lietuvos valstybę savo protektoratu ar ją prisijungti. Rusijos stiprėjimas, jos ekspansionistinė politika buvo neparanki ne tik jos kaimynėms, bet ir Anglijai, Prancūzijai. Rusijai savo ruožtu daug rūpesčių kėlė Austrijos laviravimas, Prūsijos stiprėjimas. Veršdamasi į pietus, Rusija įsigyjo dar vieną priešą – Persiją. Teisindama savo ekspansiją, Rusija skelbėsi ukrainiečių, gudų ir kai kurių kitų tautų gynėja ir globėja.
 
Jekaterinos II valdymo metu (1773-17751773–1775 m.) įvyko didžiausias Rusijos istorijoje valstiečių sukilimas, vadovaujamas [[Jemeljanas Pugačiovas|Jemeljano Pugačiovo]], norint panaikinti baudžiavą. Sukilėliai buvo sutriuškinti.
 
=== Pirmasis Rusijos–Turkijos karas ===
 
=== Antrasis Rusijos–Turkijos karas ===
Po Krymo prijungimo labai pablogėjo Rusijos santykiai su Turkija. Ši griežtai reikalavo, kad Rusija grąžintų Krymą ir nesikištų į Kaukazo reikalus. Dėl to kilo antrasis Rusijos–Turkijos karas ([[1787]]-[[1791]] m.). Didelė barbariškos Turkijos kariuomenė negalėjo atsilaikyti prieš gerai išmokytą ir puikiai ginkluotą rusų kariuomenę. 1791 m. Jasuose buvo pasirašyta taikos sutartis. Turkija pripažino Krymo prijungimą prie Rusijos. Be to, Rusija gavo žemes, esančias tarp Pietų Bugo ir Dnestro. Paspartėjo Naujosios Rusijos kolonizavimas, jūros pakrantėje pradėjo augti nauji miestai.
 
== Pavelo I trumpalaikis valdymas (1796-18011796–1801 m.) ==
Mirus Jekaterinai II, penkerių metų laikotarpį ([[1796]]-[[1801]] m.) Rusijos imperiją valdė [[Petras III|Petro III]] ir Jekaterinos II sūnus [[Pavelas I]]. Tuo trumpu laikotarpiu Rusijoje subrendo ir buvo įvykdytas paskutinis rūmų perversmas. Nepatenkinti caro vidaus ir užsienio politika, sąmokslininkai pasmaugė jį miegamajame. Apie sąmokslą žinojo ir sosto įpėdinis.
 
== Aleksandro I laikotarpis (1801-18251801–1825 m.) ==
[[Vaizdas:Aldawe.jpg|thumb|160px|Aleksandras I]]
Tapęs caru, [[Aleksandras I (Rusija)|Aleksandras I]] iškilmingai pažadėjo valdysiąs pagal „senelės Jekaterinos Didžiosios įstatymus ir širdį“, t. y. atsiribosiąs nuo nenuoseklios ir bajorijai netinkamos tėvo politikos. Kol įsitvirtino soste, Aleksandras I dažnai tardavosi su savo „jaunaisiais bičiuliais“, kurių būrelis buvo vadinamas „Neviešu komitetu“.
 
=== Užsienio politika ===
[[XIX amžius|XIX a.]] pradžioje Rusija buvo įsivėlusi į keletą karų. ji kariavo su Prancūzija (1805, 1806-18071806–1807, 1812 m.), [[Iranas|Iranu]] ([[1805]]-[[1813]] m.), [[Turkija]] (1806-18121806–1812 m.), [[Švedija]] (1808-18091808–1809 m.). Ypač sunkūs Rusijai buvo du pirmieji karai su Prancūzija. Rusija pati juos pradėjo ir abu pralaimėjo. Po antrojo karo pasirašyta Tilžės taika nepatenkino abiejų šalių ir labai užgavo rusų savimeilę.
[[Vaizdas:Russparis.jpg|thumb|280px|Rusijos armija, įžengianti į Paryžių (1814 m.)]]
Tačiau svarbiausias XIX a. pradžios Rusijos istorijos įvykis buvo [[1812]] m. karas su Prancūzija. Jis subrandino rusų patriotizmą, ypač tarp bajorijos, kuriai ligtol beveik netekdavo net rusiškai kalbėti, nes pagal to meto madą ne tik viešumoje, bet ir namie buvo kalbama tik prancūziškai.
 
XIX a. pradžioje ne kartą keitėsi Rusijos vakarinės sienos. Po paskutinio karo su Švedija ([[1808]]-[[1809]] m.) Rusija prisijungė Suomiją ir Alandų salas. Iš prijungtų teritorijų buvo sudaryta Suomijos didžioji kunigaikštystė, kuri Rusijos imperijoje turėjo autonomiją. Pagal 1812 m. Bukarešto taikos su Turkija sąlygas Rusija gavo Besarabiją – nemažą teritoriją, esančią tarp Dnestro ir Pruto upių. Pagaliau pagal [[1815]] m. [[Vienos kongresas|Vienos kongreso]] sąlygas Rusijai teko buvusios [[Varšuvos kunigaikštystė]]s teritorija – nemažai lenkų žemių, [[Varšuva]] ir Lietuvos [[užnemunė]]. Iš šitų teritorijų buvo sudaryta [[Lenkijos karalystė]], iki [[1831]] m. turėjusi savo konstituciją ir ribotą autonomiją.
 
== Nikolajaus I laikotarpis (1825-18551825–1855 m.) ==
[[Vaizdas:Nicholas1.jpg|thumb|180px|Nikolajus I]]
[[Nikolajus I|Nikolajaus I]] laikais buvo dar labiau entralizuotas ir subiurokratintas valdymo aparatas, bet karinės gyvenvietės – panaikintos. Caro rūmuose vėl pasirodė daug Pabaltijo gubernijų bajorų vokiečių. Buvo pertvarkyta politinė policija, jai vadovauti įsteigtas jo imperatoriškosios didenybės nuosavos kanceliarijos Trečias skyrius, suformuotas žandarų korpusas. Teisės srityje vyko sisteminimo darbai (''1832 m. [[Rusijos imperijos įstatymų sąvadas]]'').
 
=== Užsienio politika ===
Nikolajaus I valdymo pradžioje vėl atsinaujino karai su Iranu ([[1826]]-[[1828]] m.) ir Turkija ([[1828]]-[[1829]] m.). Po jų Rusija prisijungė Rytų Armėniją. Nachičevanės chanystę ir pietines Azerbaidžano sritis. Siena tarp Rusijos ir Irano nusistovėjo Arakso upe. Rusija visiškai įsitvirtino [[Kaspijos jūra|Kaspijos jūroje]]. Gavusi Juodosios jūros pakrantėje ruožą nuo Anapos iki Počio, ji galutinai įsiviešpatavo šiame regione.
 
XIX a. 4-ame ir 5-ame dešimtmetyje Rusija plėtė teritorijas ir Vidurinės Azijos prieigose ir stiprino strategines pozicijas. Dėl politinių intrigų be didesnio pasipriešinimo Rusijos vasalais tapo Vyresniojo žuzo (''Semirečė'') kazachai. Taigi beveik visas [[Kazachstanas]] buvo prijungtas prie imperijos.
 
== Aleksandro II laikotarpis (1855-18811855–1881 m.) ==
[[Vaizdas:Alex2.jpg|thumb|180px|Aleksandras II – imperatorius, panaikinęs baudžiavą Rusijoje]]
[[1855]] m. Rusijoje caru tapo [[Aleksandras II (Rusija)|Aleksandras II]]. Rusijos kaimas buvo nualintas. Betrūko tik kibirkštėlės, kad kiltų naujas valstiečių karas. Ilgai užsibuvusi baudžiava stabdė krašto pažangą. Naujasis caras turėjo viešai Maskvos bajorijos atstovams pareikšti, kad teksią naikinti baudžiavą. [[1857]] m. pradžioje buvo įsteigtas Slaptasis komitetas baudžiavos panaikinimo projektams rengti ir svarstyti. Bet valdžia norėjo parodyti, kad baudžiavos panaikinimas yra savanoriška bajorijos auka ir tai daroma jos iniciatyva. 1861 m. vasario 19 d. caras pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – „Manifestą“ ir „Nuostatus“. Buvę baudžiauninkai gavo asmens laisvę, kai kurias turtines teises.
Karinė reforma sustiprino Rusijos kariuomenę, sudarė sąlygas turėti apmokytą rezervą.
 
== Nikolajaus II laikotarpis (1894-19171894–1917 m.) ==
 
XX a. pradžioje Rusija vėl virto didelių socialinių ir politinių prieštaravimų vieta. Septinto ir aštunto dešimtmečio reformos paspartino kapitalizmo raidą Rusijoje, bet savo atsilikimo ji neįveikė. Dešimtojo dešimtmečio pramonės plėtra Rusijoje sąlygojo [[buržuazija|buržuazijos]] ir darbininkų klasių formavimąsi. Tai paskatino ir radikalių partijų formavimąsi. Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, daugumą Rusijos pramonės valdė užsieniečiai bei valstybė, taigi čia darbininkų klasė buvo stipresnė, o buržuaburžuazija - silpnesnė nei Vakaruose. Darbininkai ir valstiečiai pirmieji įsteigė politines partijas, nes bajorija bei turtingi miestiečiai buvo politiškai neaktyvūs. Dešimto dešimtmečio pabaigoje ir pirmo XX a. dešimtmečio pradžioje buvusios pasibaisėtinos darbo sąlygos, dideli mokesčiai bei noras turėti savo žemės sukeldavo dažnus streikus bei valstiečių neramumus. Šios aplinkybės skatino įvairių tautybių miestiečius kurti liberalių ir konservatyvių pakraipų partijas.
 
Įvairių tautų socialistai taip pat formavo savo partijas. Rusijos lenkai, kurie kentėjo nuo nemažos administracinės ir edukacinės [[rusifikacija|rusifikacijos]], [[1892]] [[Paryžius|Paryžiuje]] įkūrė nacionalistinė ''Lenkų socialistų partiją''. Partijos įkūrėjai tikėjosi, kad tai padės suvienyti Leniją, kurios teritorijos buvo padalintos tarp [[Austrija-Vengrija|Austrijos-Vengrijos]], [[Vokietija|Vokietijos]] ir [[Rusija|Rusijos]]. [[1897]] žydų darbininkai Rusijoje sukūrė ''[[Bundas|Bendrąją žydų profsajungą]]'', kuri netrukus išpopuliarėjo vakarinėje [[Ukraina|Ukrainoje]], [[Baltarusija|Baltarusijoje]], Lietuvoje ir Lenkijoje. ''[[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija]]'' buvo įkurta [[1898]]. Suomijos socialdemokratai laikėsi atskirai, bet [[Latvija|Latvijos]] ir [[Gruzija|Gruzijos]] socialdemokratai siejo save su Rusijos socialdemokratais. [[Armėnai]] aktyviai politiškai dalyvavo tiek Rusijos, tiek [[Otomanų imperija|Otomanų imperijos]] politiniame gyvenime. Politiškai aktyvūs musulmonai gyvenantys Rusijoje linko prie pan-ilamiškų ir pan-turkiškų judėjimų [[Egiptas|Egipte]] ir [[Otomanų imperija|Otomanų imperijoje]]. Kiti rusai, suliejo senųjų populistų idėjas su miestų socialistais ir taip suformavo didžiausią iš radikalių judėjimų - ''[[Socialistų-revoliucinionerių partija|Socialistų-revoliucinionerių partiją]]''. Ši partija apjungė revoliucines doktrinas su smurtiniu radikalizmu.
 
[[Vladimiras Uljanovas]] (Leninas) buvo vienas talentingiausių socialistų revoliucionierių. Dešimtąjame dešimtmetyje jis sugebėjo įtikinti jaunus radikalus [[marksizmas|marksizmo]] įdėjomis, taip juos atitraukdamas nuo [[populizmas|populizmo]]. [[1895]]-[[1899]] ištremtas į Sibirą, jis buvo vienas iš pagrindinių [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos socialdemokratinio darbo partijos]] taktikų. [[1900]] gruodžio mėn. jis įsteigė ''[[Iskra|Iskros]]'' laikraštį. Savo knygoje ''Ką daryti?'', Leninas išplėtojo teoriją, kad užsienyje leidžiamas laikraštis gali padėti sukurti centralizuotą revoliucionierių partiją ir taip padėti įvykdyti autokratinės vyriausybės perversmą. Šiam tikslui jis Rusijoje suorganizavo griežtą ir disciplinuotą partiją. Antrąjame partijos kongrese [[1903]] jis privertė [[Bundas|Bendrąją žydų profsajungą]] pasitraukti ir sukėlė skilimą tarp partijos narių, kurių mažumą (tuomet) atstovavo [[bolševikai]], o daugumą - [[menševikai]]. Menševikai tuomet labiau tikėjo darbininkų spontaniškumu nei griežta organizacine taktika. Lenino darbininkų ir valstiečių sąjungos idėja iš tiesų buvo artimesnė [[Piotras Tkačiovas|Piotro Tkačiovo]] ideologijai neigu marksizmui ar [[Engelsas|Engelso]] teorijoms. Jauni bolševikai, tokie kaip [[Stalinas]] ir [[Bucharinas]] žiūrėjo į Leniną kaip į partijos lyderį.
 
=== Imperijos žlugimo artyn ===
1 780

pakeitimų