Sukūrė prozinių pasakėčių, [[apsakymas|apsakymų]] ir [[apysaka|apysakų]]. Pats išleido jų knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“ ([[1851]] m.), rankraščiais paliko apysakų bei pasakojimų rinkinį „Pamokslai gražių žmonių“ (išleista [[1900]] m.) ir „Šventa ir pagirta roda“ (dalis paskelbta [[1987]] m.), sueiliavo lenkiškos poezijos (rankr.rankraštis). Rengė religinę literatūrą. Išvertė iš [[lenkų kalba|lenkų k.]] katechetinę kn.knygą "Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos" ([[1848]] m.), parašė dekalogo temos pamokslų rink.rinkinį "Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę" ([[1849]] m.). Prozos kūriniai šviečiamojo didaktinio pobūdžio. Jų siužetai dažniausiai skolinti, ypač iš lenkų pasakėtininkų ir didaktų. Juose mokoma sąžiningumo, darbštumo, dievobaimingumo, blaivystės, ugdoma pagarba mokslui. Kūrinių moralai išreiškiami schemiškai – sektinais ar smerktinais gyvenimo ir žmonių paveikslais, bet jaučiama pasakotojo asmenybė – jausminga ir dėmesinga skaitytojui, kalbanti gyva, nors svetimybių kiek primaišyta [[aukštaičiai|aukštaičių]] vakariečių šneka.
