Antanas Tatarė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
JolkaLuk (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
 
Saulyte (aptarimas | indėlis)
S + kat
Eilutė 1:
'''Antanas Tatarė''' ([[1805]] m. [[Gegužės 17|gegužės 17]] d. Rygiškiuose ([[Šakių rajonas|Šakių raj.]]) - [[1889]] m. [[Gruodžio 25|gruodžio 25]] d. [[Lommža|Lomžoje]] ([[Lenkija]]) - lietuvių prozininkas.
 
 
==Biografija==
 
Mokėsi Naumiesčio pradžios ir [[Seinai|Seinų]] keturklasėje mokykloje, [[1832]] m. įstojo į Seinų dvasinę seminariją. Vikaravo Balbieriškyje, Ilguvoje, Lukšiuose, nuo [[1855]] m. Sintautų klebonas. Apkaltintas rėmęs [[1863]] m. sukilimą, buvo ištremtas į Penzos guberniją. [[1871]] m. grįžęs iš tremties apsigyveno Lomžoje. Pirmas žymus Užnemunės rašytojas. Švietėjas, pratinęs žmones prie knygos, mokęs ūkininkavimo.
 
Sukūrė prozinių pasakėčių, [[apsakymas|apsakymų]] ir [[apysaka|apysakų]]. Pats išleido jų knygą "Pamokslai„Pamokslai išminties ir teisybės"teisybės“ ([[1851]]), rankraščiais paliko apysakų bei pasakojimų rinkinį "Pamokslai„Pamokslai gražių žmonių"žmonių“ (išleista [[1900]]) ir "Šventa„Šventa ir pagirta roda"roda“ (dalis paskelbta [[1987]]), sueiliavo lenkiškos poezijos (rankr.). Rengė religinę literatūrą. Išvertė iš lenkų k. katechetinę kn. Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos (1848), parašė dekalogo temos pamokslų rink. Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę (1849). Prozos kūriniai šviečiamojo didaktinio pobūdžio. Jų siužetai dažniausiai skolinti, ypač iš lenkų pasakėtininkų ir didaktų. Juose mokoma sąžiningumo, darbštumo, dievobaimingumo, blaivystės, ugdoma pagarba mokslui. Kūrinių moralai išreiškiami schemiškai – sektinais ar smerktinais gyvenimo ir žmonių paveikslais, bet jaučiama pasakotojo asmenybė – jausminga ir dėmesinga skaitytojui, kalbanti gyva, nors svetimybių kiek primaišyta aukštaičių vakariečių šneka.
 
[[Kategorija:Lietuvos prozininkai]]
Sukūrė prozinių pasakėčių, [[apsakymas|apsakymų]] ir [[apysaka|apysakų]]. Pats išleido jų knygą "Pamokslai išminties ir teisybės" ([[1851]]), rankraščiais paliko apysakų bei pasakojimų rinkinį "Pamokslai gražių žmonių" (išleista [[1900]]) ir "Šventa ir pagirta roda" (dalis paskelbta [[1987]]), sueiliavo lenkiškos poezijos (rankr.). Rengė religinę literatūrą. Išvertė iš lenkų k. katechetinę kn. Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos (1848), parašė dekalogo temos pamokslų rink. Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę (1849). Prozos kūriniai šviečiamojo didaktinio pobūdžio. Jų siužetai dažniausiai skolinti, ypač iš lenkų pasakėtininkų ir didaktų. Juose mokoma sąžiningumo, darbštumo, dievobaimingumo, blaivystės, ugdoma pagarba mokslui. Kūrinių moralai išreiškiami schemiškai – sektinais ar smerktinais gyvenimo ir žmonių paveikslais, bet jaučiama pasakotojo asmenybė – jausminga ir dėmesinga skaitytojui, kalbanti gyva, nors svetimybių kiek primaišyta aukštaičių vakariečių šneka.