Apsakymas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Nacionalinėse literatūrose apsakymas vadinamas savais terminais (vokiškai - die Kurzgeschichte, angliškai - short story, prancūziškai - récit, rusiškai - rasskaz, lenkiškai - opowiadanie), bet dažniausiai tapatinamas su novele. Sąvoką apsakymas mini [[Konstantinas Sirvydasnovelė|novele]] pirmajame lietuvių kalbos žodyne (XVII a. pr.) greta apsakos bet kokiam sakytiniam pasakojimui įvardyti.

Apsakymas būdingas jaunoms literatūroms, susijusioms su agrarine krašto sankloda, kur nepaprastus atsitikimus nurungia rami kasdieniškos buities slinktis ir žemdirbio, paklūstančio gamtos kalendoriui, uždaras būties ciklas ([[Vincas Krėvė|Vinco Krėvės]] "Šiaudinėj pastogėj"). Pagrindinis kasdienybės įvykis šeimoje – vestuvės – lėtai veda į numanomą atomazgą (moters nusivylimą) [[Žemaitė|Žemaitės]] cikle Laimė nutekėjimo.

Dinamiškumo stoka, silpnai išrutuliota fabula ir aprašomojo informacinio elemento perteklius skiria apsakymą nuo kompaktiškos [[novelė|novelės]] (takoskyra tarp jų išryškėja XX a. 4-ajame dešimtmetyje, kai savo novelių rinkinius išleidopasirodžius [[Juozas Grušas|Juozo Grušo]], [[Petras Cvirka|Petro Cvirkos]], [[Antanas Vaičiulaitis|Antano Vaičiulaičio]] [[novelė|novelių]] rinkiniams).

Lietuvių apsakymui būdinga autorinė pasakojimo laisvė (eskiziškumas, lyrinis pradas, išplėstas aprašymas, etnografinės ir buities detalės, veikėjo būsenų detalizavimas), todėl jo sąranga padrikesnė už [[novelė|novelės]], o kompozicijos ekstensyvumas artina jį prie apysakos ([[Žemaitė|Žemaitės]] „Petras Kurmelis“, [[Antanas Vienuolis|Antano Vienuolio]] „Paskenduolė“, [[Ramūnas Klimas|Ramūno Klimo]] „Kiečius, mėnulio šviesa ir portveinas už rublį dvi“).

Tikroviškumo iliuzija bei natūralūs daiktų ir reiškinių pavidalai – realistinės prigimties apsakymo bruožai tipiškiausi lietuvių mažajai epikai ([[Marius Katiliškis]], [[Kazys Barėnas]], [[Algirdas Pocius]], [[Romualdas Kašauskas]], [[Rimantas Šavelis]]). Apsakymas lyg kopijuoja tikrovišką gyvenimo fragmentą, kruopščiai atkuria materijos faktūrą, brėžia žmogaus likimo tarpsnį, panaudoja kalbos įvairialypiškumą. Autentiška žemaitiškos šnekos polifonija skamba [[Eugenijus Ignatavičius|Eugenijaus Ignatavičiaus]] „Chrizantemų autobuse“, kuriame tarsi visa Lietuva traukia į kapines aplankyti beprasmiškai mirusių nuo sovietmečio „progreso“. [[Jurgis Kunčinas]] laisvai manipuliuoja bohemos ir visuomenės atskalūnų slengo ištekliais. Žanrui būdingą epikos branduolį šiandien mėginama praturtinti efektinga simbolika, įvairesniais pasakojimo būdais. Stalino barbarybės metafora – nukirsta tremtinio rankos plaštaka – plaukia taigos upe kaip beviltiškumo signalas ([[Ričardas Gavelis|Ričardo Gavelio]] „Berankis“). Atsiranda naujas pasakojimo energijos šaltinis – herojaus sąmonės įtampa, kuri sutraukia laikus ir įvykius į sūkuriuojantį verpetą ([[Saulius Šaltenis|Sauliaus Šaltenio]] „Lich!“). Lietuvių prozai modernėjant, mažėja pasakojimo anarchijos ir disproporcijų; konstruktyvumas, psichologizmas arba sąlygiški, fantastiniai vaizdai artina apsakymą prie [[novelė|novelės]] formos.