Saloninė muzika: Skirtumas tarp puslapio versijų

72 pridėti baitai ,  prieš 14 metų
iw
S (+ cleanup. Ir beje po straipsniais nereikia pasirašyti.)
(iw)
{{cleanup}}
 
'''saloninė muzika''', XIX a. ir XX a. pradžios [[populiariosios muzikos]] stilius; masinės (demotinės) kultūros dalis. Pramoginio pobūdžo vokaliniai instrumentiniai arba instrumentiniai kūriniai (dažniausia f-nui), skirti buitiniam (namų) muzikavimui arba efektingoms muzikantų autoprezentacijoms aristokratų ir turtingų miestiečių salonuose. Būdinga romantizmo stiliaus jausminga melodika, sentimentali, “saldi” harmonija, efektingas virtuoziškumas ir bravūra. Vokalinių kūrinių tekstai dažnai banalūs, neturiningi. Saloninės muzikos kūriniuose ryšku epigoniškumas – nekūrybiškas, nekritiškas sekimas žymių kompozitorių kūriniais, istoriškai pasenusiais muzikos stiliais. Specifiniai saloninės muzikos žanrai buvo [[daina]], [[romansas]], [[muzikinis momentas]], [[daina be žodžių]], [[albumo lapelis]], [[etiudas]], [[noktiurnas]], [[barkarolė]], įvairios šokių muzikos stilizacijos (valsai, polkos, mazurkos, polonezai, fokstrotai, [[tango]] ir kt.). Itin populiarios buvo parafrazės ir fantazijos f-nui madingų operų temomis.
 
Salonų kultūra susiklostė Prancūzijoje XVI-XVII a. sandūroje (terminą ''salon'' imta vartoti nuo 1664). Į aristokratų rūmus iš pradžių buvo kviečiami dailininkai portretistai, vėliau imta kviesti garsius filosofus, mokslininkus, literatus ir muzikantus. Nuo 1607 Paryžiuje garsėjo Madame de Rambouillet aukšto meninio lygio literatūrinis salonas ''Hôtel de Rambouillet''. Jame grieždavo ir garsūs to meto muzikantai. XVIII a. viduryje, įsivyravus [[''rococo'']] estetikai, Paryžiaus aristokratų meno salonai itin suklestėjo. Ėmė klostytis specifinis saloninio meno ir saloninės muzikos stilius, adekvatus laikmečio estetikai. Po 1784 revoliucijos, suklestėjęs turtingų miestiečių luomas ėmė epigoniškai mėgdžioti aristokratų gyvenseną ir kultūrines tradicijas. Miestiečių salonuose paplito butinis muzikavimas ir sentimentali saloninės muzikos. Paryžiaus tendencijos XIX a. pr. apėmė Europos miestų ir dvarų salonus, paplito Lot. Amerikoje ir JAV. Saloninės muzikos populiarumas XIX a. adekvatus XX a. [[popmuzikos]] populiarumui. XX a. pr. saloninės muzikos raidą iš dalies nutraukė suklestėjusi kabaretinė [[šansonetė]], estradinė [[šansona]], [[džiazas]] ir [[populiarioji muzika]]. XIX-XX a. pr. garsėjo saloninės muzikos kompozitoriai [[S. Thalbergas]], [[J. Fieldas]], [[L. M. Gottschalkas]],[[ H. Herzas]], [[I. Moschelesas]], [[B. Godard’as]], [[J. Schulhoffas]], [[M. Sievekingas]]. Saloninei muzikai priskirtinų kūrinių esti beveik visų XIX ir XX a. pr. iškilių komp. kūryboje ([[F. Chopino]], [[F. Liszto]], [[P. Čaikovskio]], [[S. Rachmaninovo]] ir kt).
Saloninės muzikos kūriniuose ryšku epigoniškumas – nekūrybiškas, nekritiškas sekimas žymių kompozitorių kūriniais, istoriškai pasenusiais muzikos stiliais. Specifiniai saloninės muzikos žanrai buvo [[daina]], [[romansas]], [[muzikinis momentas]], [[daina be žodžių]], [[albumo lapelis]], [[etiudas]], [[noktiurnas]], [[barkarolė]], įvairios šokių muzikos stilizacijos (valsai, polkos, mazurkos, polonezai, fokstrotai, [[tango]] ir kt.). Itin populiarios buvo parafrazės ir fantazijos f-nui madingų operų temomis.
 
Salonų kultūra susiklostė Prancūzijoje XVI-XVII a. sandūroje (terminą ''salon'' imta vartoti nuo 1664). Į aristokratų rūmus iš pradžių buvo kviečiami dailininkai portretistai, vėliau imta kviesti garsius filosofus, mokslininkus, literatus ir muzikantus.
 
Nuo 1607 Paryžiuje garsėjo Madame de Rambouillet aukšto meninio lygio literatūrinis salonas ''Hôtel de Rambouillet''. Jame grieždavo ir garsūs to meto muzikantai.
 
XVIII a. viduryje, įsivyravus [[''rococo'']] estetikai, Paryžiaus aristokratų meno salonai itin suklestėjo. Ėmė klostytis specifinis saloninio meno ir saloninės muzikos stilius, adekvatus laikmečio estetikai.
 
Po 1784 revoliucijos, suklestėjęs turtingų miestiečių luomas ėmė epigoniškai mėgdžioti aristokratų gyvenseną ir kultūrines tradicijas. Miestiečių salonuose paplito butinis muzikavimas ir sentimentali saloninės muzikos. Paryžiaus tendencijos XIX a. pr. apėmė Europos miestų ir dvarų salonus, paplito Lot. Amerikoje ir JAV. Saloninės muzikos populiarumas XIX a. adekvatus XX a. [[popmuzikos]] populiarumui.
 
XX a. pr. saloninės muzikos raidą iš dalies nutraukė suklestėjusi kabaretinė [[šansonetė]], estradinė [[šansona]], [[džiazas]] ir [[populiarioji muzika]]. XIX-XX a. pr. garsėjo saloninės muzikos kompozitoriai [[S. Thalbergas]], [[J. Fieldas]], [[L. M. Gottschalkas]],[[ H. Herzas]], [[I. Moschelesas]], [[B. Godard’as]], [[J. Schulhoffas]], [[M. Sievekingas]]. Saloninei muzikai priskirtinų kūrinių esti beveik visų XIX ir XX a. pr. iškilių komp. kūryboje ([[F. Chopino]], [[F. Liszto]], [[P. Čaikovskio]], [[S. Rachmaninovo]] ir kt).
 
== Lietuvoje ==
 
Lietuvoje XIX a. saloninę muziką kūrė muzikos mėgėjai. Ji buvo atliekama dvareliuose, miestelių inteligentų namuose, pirmuosiuose liet. vakaruose. Išliko Silvestro Valiūno dainos “Birutė”, Antano Vienažindžio “Sudieu, kvietkeli” aranžuotės balsui ir f-nui, Vinco Kudirkos šokiai. XX a. pr. saloninės muzikos bruožų turėjo [[Juozo Naujalio]], Igno Prielgausko, vėliau Kačanausko, Elenos Laumenskienės, Aleksandros Dirvianskaitės romansai.
 
[[en:Salon music]]
 
[[kategorija:muzika]]
8 595

pakeitimai