Ius soli: Skirtumas tarp puslapio versijų

2 pridėti baitai ,  prieš 9 metus
nėra keitimo aprašymo
== Praktika ==
Tik keliose šalyse veikia saikingai liberali ''ius soli'' pilietybės politika. Šalys, kurios remiasi ''ius soli'' pilietybės principu: JAV, Antigva ir Barbuda, [[Argentina]], Barbadosas, Belizas, Bolivija, [[Brazilija]], [[Kanada]], Čilė, [[Kolumbija]], Dominika, Dominikos Respublika, Ekvadoroas, Salvadoras, Fidžis, Grenada, Gvatemala, Gajana, Hondūras, Jamaika, Lesotas, [[Meksika]], Nikaragva, [[Pakistanas]], Panama, Paragvajus, Peru, Sent Kristoferis ir Nevis, Sent Lusija, Sent Vinsentas ir Grenadinai, Trinidadas ir Tobagas, [[Urugvajus]], [[Venesuela]].
 
Šiuo metu ius soli ypač dažnai pasireiškia gana silpna forma. 1989-2010 m. laikotarpiu buvo nemažai pakeitimų Europos šalių pilietybės politikos nuostatose, susijusių su ''ius soli'' - dvylika išplėtimų ir septyni apribojimai. ''Ius soli'' principo nuostatos buvo įvestos arba sustiprintos Vokietijoje (2000), Portugalijoje (2006), Liuksemburge (2009) ir Graikijoje (2010). ''Ius soli'' pašalinta Maltoje (1989) ir apribota Airijoje (2004). Airija buvo paskutinė valstybė, taikiusi gryną ''ius soli'' pilietybės suteikimo principą.
 
Nors reformos Portugalijoje, Liuksemburge ir Graikijoje įdiegė stiprias ''ius soli'' principo nuostatas, o silpnesnės įtrauktos Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje ir Vokietijoje, kai kuriose kitose šalyse ''ius soli'' principo taikymas buvo apribotas ar dar labiau sąlygotas. Maltoje buvo visai pašalintas, o Airijoje paliktas reikalavimas, kad vienas iš tėvų per paskutiniosius keturis metus trejus būtų gyvenęs Airijoje. Mažesni apribojimai įtvirtinti Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose.
 
14

pakeitimų