Atverti pagrindinį meniu

Pakeitimai

88 pridėti baitai ,  prieš 9 metus
straipsnio gramatikos taisymas
'''Joachimas Miuratas''' ({{fr|Joachim Murat}}, [[1767]] m. [[kovo 25]] d. Labastide-Murat kaime – [[1815]] m. [[spalio 13]] d.) – [[kunigaikštis]], [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas]] ([[1804]]), [[Neapolis|Neapolio]] [[karalius]] ([[1808]]–[[1815]]), [[Didžioji Prancūzų revoliucija|Revoliucijos]] ir [[Napoleono karai|Napoleono karų]] dalyvis, nacionalinis [[Italija|Italijos]] herojus.
 
Gimė [[1767]] m. [[kovo 27]] d. Labastide-Murat kaime. [[1789]] m. įstojo į revoliucinę armiją, [[1795]] m. Vandemjero[[spalio 13]] d. pasižymėjo per rojalistų maišto slopinimą Paryžiuje, po to tapo [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] [[adjutantas|adjutantu]]. Po žygio [[Italija|Italijoje]] tapo [[brigada|brigados]] [[generolas|generolu]], po [[Egiptas|Egipto]] kampanijos - [[divizija|divizijos]] generolu. Napoleonas jį labai vertino už drąsą ir gebėjimą įkvėpti armiją, bet buvo prastos nuomonės apie jo, kaip karvedžio savybes. J. Miuratas suvaidino labai svarbų vaidmenį per [[1799]] m. Briumerio[[lapkričio 18-osios9 d.]] perversmą. Išvaikęs vadinamąją Penkių šimtų tarybą (Prancūzijos Parlamento, veikusio 1795-1799 m., Žemieji rūmai), buvo paskirtas [[Paryžius|Paryžiaus]] [[gubernatorius|gubernatoriumi]]. [[1800]] m. vedė Napoleono Bonaparto seserį Karoliną(nuo jos susilaukė 4 vaikų).
Savo visus titulus pasiekė gerai kovodamas [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] armijoje arba dėl santuokos su Napoleono jaunesniąja seserimi [[Karolina Bonapart]]. Jis dažnai buvo vadinamas „spalvingas puošėjas“ arba „puikus karalius“.
 
Per žygį į [[Italija|Italiją]] pasižymėjo mūšyje prie Marengo, paskuivėliau kovėsi Centrinėje Italijoje narsiai kovėsi su [[Neapolis|Neapolio]] kariuomene. [[1804]] m. [[spalis|spaliogruodžio 2]] 2dd., vadovavoNapoleono iškilmingaikarūnacijos metu, vadovavo procesijai, traukusiaivykusiai iš Tiuilri į [[Paryžius|Paryžiaus]] [[katedra|katedrą]]. JisJ. nešėMiuratas antprocesijos pagalvėlėsmetu nešė [[imperatorius|imperatoriaus]] [[karūna|karūną]]. TuometNapoleonas gavojam suteikė imperijos princo titulą, jam buvotaip suteiktaspat [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas|maršalo]] vardas. [[1808]]-aisiais m. J. Miuratas tapo [[Sicilijos karalystė|abiejų Sicilijų karalystės]] karaliumi ''Joachimu Napoleono Pirmuoju''. Nuo [[1810]] m. J. Miurato santykiai su Napoleonu Bonapartu pablogėjo dėl šioMiurato pretenzijų įgyti visišką nepriklausomybę.
Gimė [[1767]] m. [[kovo 27]] d. Labastide-Murat kaime. [[1789]] m. įstojo į revoliucinę armiją, [[1795]] m. Vandemjero 13 d. pasižymėjo per rojalistų maišto slopinimą Paryžiuje, po to tapo [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] [[adjutantas|adjutantu]]. Po žygio [[Italija|Italijoje]] tapo [[brigada|brigados]] [[generolas|generolu]], po [[Egiptas|Egipto]] kampanijos - [[divizija|divizijos]] generolu. Napoleonas jį labai vertino už drąsą ir gebėjimą įkvėpti armiją, bet buvo prastos nuomonės apie jo, kaip karvedžio savybes. Miuratas suvaidino labai svarbų vaidmenį per [[1799]] m. Briumerio 18-osios perversmą. Išvaikęs Penkių šimtų tarybą, buvo paskirtas [[Paryžius|Paryžiaus]] [[gubernatorius|gubernatoriumi]]. [[1800]] m. vedė Napoleono Bonaparto seserį Karoliną(nuo jos susilaukė 4 vaikų).
 
[[1812]] m. J. Miuratas vadovavo 28 000 žmonių [[kavalerija|kavalerijos]] [[korpusas|korpusui]], kuris veikėveikusiame Didžiosios armijos avangarde per žygįžygio į [[Rusija|Rusiją]] metu. [[Spalio 6]] d. buvo sutriuškintas prie Tarutino ir vos išvengė nelaisvės. Griūvant Napoleono Bonaparto [[imperija]]i, Miuratas ryžosi atvirai išdavystei - sudarė sąjungą su [[Austrija]] ir [[Jungtinė Karalystė|Britanija]] slaptą sandėrį, pasižadėdamas nukreipti prieš [[Prancūzija|Prancūziją]] 30 000 kareivių korpusą. J. Miurato kariuomenė nebuvo labai aktyvi, Eugenijui de Boharnė pavyko smogti austrams keletą triuškinančių smūgių. Vėliau vėl suartėjo su Napoleonu Bonapartu. Šis nenorėdamas matyti jo netoli savęs, įsakė vykti į Prancūzijos pietus. Po [[Vaterlo mūšis|Vaterlo mūšio]] su nedidele [[flotilė|flotile]] Miuratas nusprendė plaukti į [[Italija|Italijos]] pietus ir organizuoti ten sukilimą prieš [[Burbonai|Burbonus]]. BaisiTačiau audra išblaškė laivus ir, kai Miuratas [[1815]] m. [[rugsėjis|rugsėjį]] pasiekė [[kalabrija|Kalabrijos]] krantą, kartu su juo tebuvo likę 26 žmonės. J. Miuratą sugavo [[Žandarmerija|žandarai]] jau sugavo pirmame kaimelyje, ir jis karo lauko teismo sprendimu buvo sušaudytasjis, kaip maištininkas, buvo sušaudytas.
Per žygį į [[Italija|Italiją]] pasižymėjo mūšyje prie Marengo, paskui Centrinėje Italijoje narsiai kovėsi su [[Neapolis|Neapolio]] kariuomene. [[1804]] m. [[spalis|spalio]] 2d. vadovavo iškilmingai procesijai, traukusiai iš Tiuilri į [[Paryžius|Paryžiaus]] [[katedra|katedrą]]. Jis nešė ant pagalvėlės [[imperatorius|imperatoriaus]] [[karūna|karūną]]. Tuomet gavo imperijos princo titulą, jam buvo suteiktas [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas|maršalo]] vardas. [[1808]]-aisiais tapo [[Sicilijos karalystė|abiejų Sicilijų karalystės]] karaliumi ''Joachimu Napoleono Pirmuoju''. Nuo [[1810]] m. Miurato santykiai su Napoleonu Bonapartu pablogėjo dėl šio pretenzijų įgyti visišką nepriklausomybę.
 
SavoJ. Miuratas turėjo 4 vaikus. visusVisus titulus pasiekėgavo gerai kovodamas [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] armijoje arba dėl santuokos su Napoleono jaunesniąja seserimi [[Karolina Bonapart]]. Jis dažnai buvoDažnai vadinamas „spalvingas„spalvingu puošėjas“puošėju“ arba „puikus„puikiuoju karalius“karaliumi“.
[[1812]] m. Miuratas vadovavo 28 000 žmonių [[kavalerija|kavalerijos]] [[korpusas|korpusui]], kuris veikė Didžiosios armijos avangarde per žygį į [[Rusija|Rusiją]]. [[Spalio 6]] d buvo sutriuškintas prie Tarutino ir vos išvengė nelaisvės. Griūvant Napoleono Bonaparto [[imperija]]i, Miuratas ryžosi atvirai išdavystei - sudarė sąjungą su [[Austrija]] ir [[Jungtinė Karalystė|Britanija]] slaptą sandėrį, pasižadėdamas nukreipti prieš [[Prancūzija|Prancūziją]] 30 000 kareivių korpusą. Miurato kariuomenė nebuvo labai aktyvi, Eugenijui de Boharnė pavyko smogti austrams keletą triuškinančių smūgių. Vėliau vėl suartėjo su Napoleonu Bonapartu. Šis nenorėdamas matyti jo netoli savęs, įsakė vykti į Prancūzijos pietus. Po [[Vaterlo mūšis|Vaterlo mūšio]] su nedidele [[flotilė|flotile]] Miuratas nusprendė plaukti į [[Italija|Italijos]] pietus ir organizuoti ten sukilimą prieš [[Burbonai|Burbonus]]. Baisi audra išblaškė laivus ir, kai Miuratas [[1815]] m. [[rugsėjis|rugsėjį]] pasiekė [[kalabrija|Kalabrijos]] krantą, kartu su juo tebuvo likę 26 žmonės. Miuratą [[Žandarmerija|žandarai]] jau sugavo pirmame kaimelyje, ir jis karo lauko teismo sprendimu buvo sušaudytas kaip maištininkas.
 
== Nuorodos ==
15 740

pakeitimų