Galialaukių mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Anot Vokiečių ordino kronikininko [[Vygandas Marburgietis|Vygando Marburgiečio]], Galialaukių mūšyje dalyvavusi lietuvių kariuomenė buvo triskart gausesnė už priešininko pajėgas. Kita vertus, lietuvių 1337 m. birželio-liepos mėn. prie Bajerburgo patirti nuostoliai lėmė, kad į 1338 m. rugpjūtį Prūsiją niokojusį LDK kariuomenės junginį buvo sutelkti ne kariai profesionalai, o daugiausia karo dalykuose menkai įgudę bajorų valdiniai. Mūšio metu ordino kariuomenė suardė lietuvių rikiuotę ir privertė juos trauktis, tačiau persekioti nepajėgė. Vygando Marburgiečio duomenimis, mūšyje esą žuvo apie 1220 lietuvių ir dar kažkiek jų pateko į nelaisvę (remdamiesi šia informacija T. Baranauskas ir kai kurie kiti istorikai Galialaukių mūšį priskiria LDK kariuomenės pralaimėtiems mūšiams). Vis dėlto didžioji lietuvių kariuomenės dalis Galialaukių mūšio metu pasitraukė, o kryžiuočiai, kurie šiame mūšyje taip pat patyrė nuostolių, baimindamiesi pakartotinio lietuvių įsiveržimo į Prūsiją, grįžo į [[Semba|Sembą]].

 

Galialaukių mūšis aiškiai parodė, kad tuometinė Vokiečių ordino kariuomenė atviro lauko kautynėse su lietuviais nėra pajėgi pasiekti lemiamą pergalę net prieš prastai apmokytą šauktinių kariuomenę. Tikėtina, kad šios realijos suvokimas buvo vienas iš akstinų, [[1339]] m. paskatinusių ordino vadovybę kuriam laikui nutraukti didelius kryžiuočių karo žygius į Lietuvą<ref>{{VLE|VI|355-356|[[Tomas Baranauskas]]|Galialaukių mūšis}}</ref>.