Joachim Murat: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:Murat2Caroline Murat by Vigee-Lebrun.jpg|thumb|Joachimas200px|Miurato žmona Karolina su Miuratasdukra]]

'''Joachimas Miuratas''' ({{fr|Joachim Murat}}, [[1767]] m. [[kovo 25]] d. [[Labastide-Murat]] kaime -– [[1815]] m. [[spalio 13]] d.) -– [[kunigaikštis]], [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas]] ([[1804]]), [[Neapolis|Neapolio]] [[karalius]] ([[1808]]–[[1815]]), [[Didžioji Prancūzų revoliucija|Revoliucijos]] ir [[Napoleono karai|Napoleono karų]] dalyvis, nacionalinis [[Italija|Italijos]] herojus.

Gimė jis [[1767]] m. [[kovas|kovo 27]] 27 d. [[Labastide-Murat]] kaime. [[1789]] m. įstojo į revoliucinę armiją, [[1795]] m. Vandemjero 13 d. pasižymėjo per rojalistų maišto slopinimą Paryžiuje, po to tapo [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] [[adjutantas|adjutantu]]. Po žygio [[Italija|Italijoje]] tapo [[brigada|brigados]] [[generolas|generolu]], po [[Egiptas|Egipto]] kampanijos - [[divizija|divizijos]] generolu. Napoleonas jį labai vertino už drąsą ir gebėjimą įkvėpti armiją, bet buvo prastos nuomonės apie jo, kaip karvedžio savybes. Miuratas suvaidino labai svarbų vaidmenį per [[1799]] m. Briumerio 18-osios perversmą. Išvaikęs Penkių šimtų tarybą, buvo paskirtas [[Paryžius|Paryžiaus]] [[gubernatorius|gubernatoriumi]]. [[1800]] m. vedė Napoleono Bonaparto seserį Karoliną(nuo jos susilaukė 4 vaikų).

Per žygį į [[Italija|Italiją]] pasižymėjo mūšyje prie Marengo, paskui Centrinėje Italijoje narsiai kovėsi su [[Neapolis|Neapolio]] kariuomene. [[1804]] m. [[spalis|spalio]] 2d. vadovavo iškilmingai procesijai, traukusiai iš Tiuilri į [[Paryžius|Paryžiaus]] [[katedra|katedrą]]. Jis nešė ant pagalvėlės [[imperatorius|imperatoriaus]] [[karūna|karūną]]. Tuomet gavo imperijos princo titulą, jam buvo suteiktas [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas|maršalo]] vardas. [[1808]]-aisiais tapo [[Sicilijos karalystė|abiejų Sicilijų karalystės]] karaliumi ''Joachimu Napoleono Pirmuoju''. Nuo [[1810]] m. Miurato santykiai su Napoleonu Bonapartu pablogėjo dėl šio pretenzijų įgyti visišką nepriklausomybę.

[[1812]] m. Miuratas vadovavo 28 000 žmonių [[kavalerija|kavalerijos]] [[korpusas|korpusui]], kuris veikė Didžiosios armijos avangarde per žygį į [[Rusija|Rusiją]]. [[Spalis|Spalio 6]] 6 d buvo sutriuškintas prie Tarutino ir vos išvengė nelaisvės. Griūvant Napoleono Bonaparto [[imperija]]i, Miuratas ryžosi atvirai išdavystei - sudarė sąjungą su [[Austrija]] ir [[Jungtinė Karalystė|Britanija]] slaptą sandėrį, pasižadėdamas nukreipti prieš [[Prancūzija|Prancūziją]] 30 000 kareivių korpusą. Miurato kariuomenė nebuvo labai aktyvi, Eugenijui de Boharnė pavyko smogti austrams keletą triuškinančių smūgių. Vėliau vėl suartėjo su Napoleonu Bonapartu. Šis nenorėdamas matyti jo netoli savęs, įsakė vykti į Prancūzijos pietus. Po [[Vaterlo mūšis|Vaterlo mūšio]] su nedidele [[flotilė|flotile]] Miuratas nusprendė plaukti į [[Italija|Italijos]] pietus ir organizuoti ten sukilimą prieš [[Burbonai|Burbonus]]. Baisi audra išblaškė laivus ir, kai Miuratas [[1815]] m. [[rugsėjis|rugsėjį]] pasiekė [[kalabrija|Kalabrijos]] krantą, kartu su juo tebuvo likę 26 žmonės. Miuratą [[Žandarmerija|žandarai]] jau sugavo pirmame kaimelyje, ir jis karo lauko teismo sprendimu buvo sušaudytas kaip maištininkas.