Klaipėdos kraštas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Klaipėdos kraštas ilgą laiką buvo [[Prūsijos karalystė]]je, po [[1871]] m. – [[Vokietijos imperija|Vokietijos imperijoje]]. [[Antantė]]s pavedimu [[1920]]–[[1923]] m. krašte buvo [[Prancūzija|Prancūzijos]] kariuomenė, [[1923]] m. kraštaskraštą atitekoprisijungė [[Lietuva]]i.
<br>[[1939]] m. [[kovo 23]] d. jįHitleriui užėmėpareikalavus Klaipėdos kraštas buvo perduotas [[Trečiasis reichas|Trečiajam reichui]]. [[1945]] m. [[sausio 28]] d. sovietai[[Raudonoji Armija]] įžengė į Klaipėdą, o [[vasario 4]] d. ir į Kuršių neriją. Po to Klaipėdos kraštas tapo [[Lietuvos TSR]] dalimi.

[[1912]] m. Klaipėdos mieste ir krašte gyveno 131.&nbsp;100 gyventojų (2848&nbsp;km² plote), 47,0 proc. - miestuose.

[[1925]] m. [[sausio 20]] d. surašymo metu gyveno 141.&nbsp;650 gyventojų, iš jų 50,8 proc. [[lietuviai]], tačiau 34.&nbsp;340 lietuvių (24,2 proc. gyventojų) norėdami pabrėžti savo skirtumą nuo [[Didžioji Lietuva|Didžiosios Lietuvos]] lietuvių, užsirašė [[klaipėdiškiai]]s. [[Vokiečiai]]s užsirašė 41,9 proc., 7,3 proc. kitataučiais. 94,1 proc. buvo [[evangelikai]] (vyravo [[liuteronai]]). Miestuose ir miesteliuose gyveno 55,3 proc.<ref>{{TLE|2|||Klaipėdos kraštas}}</ref>

Taigi, Klaipėdos kraštas sukurtas [[1919]] m. [[birželio 28]] d. Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais atskyrus šiaurinę [[Rytų Prūsija|Rytų Prūsijos]] dalį nuo [[Vokietija|Vokietijos]]. Apėmė 2848&nbsp;km² (be vidaus vandenų – 2416&nbsp;km²) teritoriją. Pietinė riba buvo [[Nemunas|Nemuno upė]], rytinė maždaug sutapo su [[1422]] m. [[Melno taika|Melno sutartimi]] nustatyta siena tarp [[LDK]] ir [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]]. [[1925]] m. krašte gyveno 141 &nbsp;645, [[1939]] m. – 153 &nbsp;793 gyventojai. [[1925]] m. surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 45,2 proc. vokiečių, 26,5 proc. lietuvių, dar 24,2 proc. krašto gyventojų užsirašė esą [[klaipėdiškiai]].

[[1920]]–[[1923]] m. dėl politinės krašto ateities susikirto [[Lenkija|Lenkijos]], Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojų interesai. Dar [[1919]] m. [[liepos 16]] d. susirinkę 107 viso krašto politiniai veikėjai sušaukė steigiamąjį susirinkimą, kuris turėjo parengti atskiros Klaipėdos krašto valstybės konstituciją. Vadinamojo ''Freistaato'' (laisvos Klaipėdos krašto valstybės) idėja kilo klaipėdiškiams ieškant konsensuso tarp Lietuvos, Lenkijos, Antantės interesų. Įmanoma, kad šios idėjos atsiradimui įtakos turėjo Versalio sutarties 100–108 str. suformuotas laisvasis [[Gdanskas|Dancigo]] miestas, prižiūrimas [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungos]]. Kažką panašaus galvota kurti ir Klaipėdos krašte. ''Freistaato'' idėja buvo nukreipta ir prieš galimą susijungimą su Lietuva, nes tokiai ateities vizijai Klaipėdos krašte neturėta ypatingo noro: ekonominiu požiūriu kraštas buvo toliau pažengęs, jo ūkininkai turėjo rinką Vokietijoje, su šia šalimi siejosi ir visos kultūrinės tradicijos bei juridinė tvarka. Su Petisné žinia dešiniosios jėgos [[1921]] m. [[gruodžio 1]] d. įkūrė ''Freistaato talkininkų sąjungą'', kurios esminis uždavinys buvo įvairiais būdais skleisti krašte ''Freistaato'' privalumus. Idėjos šalininkų [[1921]] m. [[gruodžio 15]] d. surengtame neoficialiame Klaipėdos krašto [[plebiscitas|plebiscite]] šią idėją parėmė trys ketvirtadaliai krašto piliečių (54492 gyventojai iš 71856).

[[1922]] m. [[Ambasadorių konferencija]] Klaipėdos klausimui spręsti paskyrė ''Jules Laroche'', kuris, labiau paveiktas ''Freistaato'' idėjos šalininkų, jau [[1923]] [[sausio 10]] d. buvo pasiruošęs suteikti Klaipėdos kraštui laisvosios valstybės statusą. Lietuva tokioje situacijoje nutarė ryžtingai veikti: Galvanausko vyriausybė, užsitikrinusi [[Vokietija|Vokietijos]] ir [[Rusija|Sovietų Rusijos]] paramą, per visuomeninę organizaciją [[Lietuvos šaulių sąjunga]] ir Klaipėdoje įkurtą lietuvininkų [[Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas|''Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą'']] organizavo karinį Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, vadinamąjį [[Klaipėdos sukilimas|''Klaipėdos sukilimą'']] ([[1923]] m. [[sausio 10]]-[[sausio 15|15]] d.). Tačiau po diplomatinio Antantės valstybių spaudimo, Lietuva sutiko, kad Klaipėdos prijungimo jėga legalizavimas neįvyktų, o vietoj to kraštas būtų perduotas Lietuvai iš sąjungininkų rankų. [[Ambasadorių konferencija]], atsižvelgdama į Lietuvos nuolaidas, [[1923]] m. [[vasario 17]] d. sutiko, kad Lietuva perimtų suverenumą Klaipėdos krašte, bet tik jei sutiktų su sąjungininkų iškeltomis autonomijos sąlygomis. Jos numatė atsižvelgimą ne tik į Lietuvos, bet ir į Lenkijos interesus Klaipėdoje, be to, autonomijos sąlygas reglamentuosiančią konvenciją turėjo parengti pati Ambasadorių konferencija. Galvanausko vyriausybė, kaip tai ir numatė sąjungininkai, [[kovo 13]] d. pripažindama šį sprendimą, turėjo pripažinti ir jame įrašytus saugiklius. Tačiau [[kovo 24]] d. [[Paryžius|Paryžiuje]] prasidėjusiose derybose dėl konvencijos Lietuvos diplomatams galiausiai pavyko išvengti daugelio Lenkijos interesus tenkinančių punktų įrašymo į konvenciją (šiai sėkmei buvo palanku tai, kad nuo [[1923]] m. vidurio vis labiau komplikavosi Prancūzijos ir Britanijos santykiai). [[Klaipėdos konvencija]] buvo pasirašyta [[1924]] m. [[gegužės 8]] d. Paryžiuje tarp Lietuvos Respublikos ir Ambasadorių konferencijos valstybių.

Lietuva faktiškai pralaimėjo [[1925]] m. kilusį bažnytinį ginčą, kai Klaipėdos krašto [[Evangelikai liuteronai|evangelikų liuteronų]] bažnyčią norėta įjungti į Lietuvos bažnytinę provinciją. Vietinė liuteronų bažnyčia liko autonomine Rytų Prūsijos bažnytinės provincijos dalimi. Prieš pat III seimelio rinkimus, [[1930]] m., Lietuva pakeitė ''Rinkimų įstatymą'' ir sukėlė negatyvią Klaipėdos krašto institucijų ir Vokietijos reakciją. Šis Vokietijos įsikišimas po to veikusių direktorijų, atrodo, buvo suvoktas kaip bandymas susigrąžinti įtaką prarastose teritorijose, todėl beveik visos vėliau dirbusios direktorijos jau atvirai priešinosi krašto integracijai į Lietuvos valstybę. [[1932]] m. [[vasario 6]] d. [[Klaipėdos krašto gubernatorius|gubernatoriui]] [[Antanas Merkys|Antanui Merkiui]] atstatydinus direktorijos pirmininką Otto BöttcherįBöttcher'į iš pareigų, Vokietija, apeliuodama į esą neteisėtus Lietuvos veiksmus, pasiekė, kad Lietuvai būtų iškelta byla [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungoje]]. Tarptautinis Tautų sąjungos Haagos tribunolas, svarstęs bylą dėl [[Klaipėdos konvencija|Klaipėdos krašto statuto]] pažeidimo, [[1932]] m. [[rugpjūčio 11]] d. paskelbė verdiktą, kuriuo iš esmės apgynė Lietuvos veiksmus. Šis Lietuvos laimėjimas demonstravo, kad ji veikė teisėtomis priemonėmis. Todėl kai [[1933]] m. [[Adolfas Hitleris]] buvo paskirtas Vokietijos kancleriu, ir Klaipėdos krašte prasidėjo agresyvus pronacistinis judėjimas, Lietuva drąsiai veikė bandydama jį pažaboti. [[1934]]–[[1935]] m., kai krašto pronacistinių organizacijų veikėjai buvo teisiami Kaune ([[Neumanno-Sasso byla]]), buvo didžiausios įtampos krašte metai. Visgi maždaug nuo [[1936]] m. Lietuva akivaizdžiai ėmė nuolaidžiauti stiprėjančiai Vokietijai. Nuo [[1936]] m. pabaigos buvo [[amnestija|amnestuota]] dauguma Neumanno-Sasso byloje nuteistųjų veikėjų. Gubernatoriaus paskyrimą ėmė lemti konsultacijos su Vokietija, po Vokietijos spaudimo [[1938]] m. [[lapkričio 1]] d. prezidentas [[Antanas Smetona]] privalėjo atšaukti karo padėtį Klaipėdos krašte.