Petras Skarga: Skirtumas tarp puslapio versijų

28 pridėti baitai ,  prieš 9 metus
S
nėra keitimo aprašymo
(r)
S
Knygą „Apie [[Dievas|Dievo]] Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“:
[[1590]] m. Skarga, beje, 1579–1589 m. ėjęs pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, antrą kartą publikuoja šį veikalą ir dedikuoja jį karaliui Zigmantui.
Skargos veikalo pavadinimas nuostabiai įkūnija visą Brastos unijos tragizmą ir [[Lietuva|Lietuvos]] religinės idėjos iškraipymą. Lenkų [[intelektualas]] nejautė Lietuvos širdies. [[LDK]] idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios [[Roma|Romos]] idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – [[1552]] m. [[Ivanas Rūstusis]] iškelia stačiatikių kryžių virš [[Kazanė]]s, [[1589]] m. [[Maskva|Maskvoje]] įkuriamas [[patriarchatas]]. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis [[apologetas]] Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją ([[1439]]), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios [[Bizantija|Bizantijos]], tiek jos [[agonija]] nevengiančios pasinaudoti [[Roma|Romos]] abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. [[1596]] m. Rytų [[Bažnyčia]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir [[LDK]] suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino [[popiežius]], o [[ŽečpospolitaAbiejų Tautų Respublika|ŽečpospolitosAbiejų Tautų Respublikos]] karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi [[Europa|Europą]].
 
== P.Skargos darbų reikšmė ==
Savo gyvenimo metais, XVI a. pabaigoje - [XVII a. pradžioje, P.Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Tuo laikotarpiu ypač aukštinti P.Skargos „Šventųjų gyvenimai“, susilaukę vėliau net 25 leidimų. [[Legenda]] apie jį kaip apie pranašą sklinda nuo XVIII a. pabaigos, kai prieš pat nepriklausomybės netekimą [[1792]] m. buvo išspausdinti „Seimo pamokslai“. Žymiausias lenkų romantikų atstovas [[Adomas Mickevičius]] (Adam Mickiewicz) „Seimo pamokslų“ autoriui paskyrė visą [[1841]] m. birželio 25 d. paskaitą [[Prancūzijos kolegija|Prancūzijos kolegijoje]], kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. P. Skargos darbų idėjos ir jų literatūrinė ekspresija turėjo poveikio vėlesnei Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo idėjinei raidai. [[Romantizmas|Romantizmo]] epochoje Skarga buvo iškeltas kaip valstybės likimo pranašas (Adomas Mickevičius).
Kiek vėliau, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, P.Skarga kaip politiku susidomėjo istorikai. Istorikus domino P. Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis P. Skarga.
XX a. viduryje pažvelgta į P. Skargą kaip į šventą kunigą. P.Skargos 400 metų gimimo jubiliejaus minėjime nemažai buvo kalbama apie jo apaštališkąją veiklą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, atsirado kanonizacijos iniciatorių.
 
== Biobliografija ==
16 106

pakeitimai