Stygų teorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Stygų teorijos tyrinėjimai parodė, kad ši teorija reikalauja ne tik stygų, bet ir [[Brana|branų]] - aukštesnių dimensijų objektų (angl. vadinamų ''brane'').

Daug šios teorijos priešininkų kritikuoja stygų teoriją, nes ji dar nedavė kiekybinių eksperimentinių rezultatų. Kaip ir visos kitos [[kvantinė gravitacija|kvantinės gravitacijos]] teorijos, ši tai pat nurodo, kad tiesioginis eksperimentinis teorijos tikrinimas reikalautų neįmanomai brangių inžinerijos žygdarbių ir išradimų. Jei ir yra griežtų netiesioginių teorijos testų, jie dar nežinomi.

Stygų teorija yra daugybės fizikų dėmesio centras, nes ji reikalauja naujų matematinių ir fizikinių idėjų, kurios būtų sujungtos su labai skirtingomis matematinėmis formuluotėmis. Viena iš viską apimančių idėjų yra 11 dimensijų M teorija, reikalaujanti, kad erdvėlaikis turėtų 11 dimensijų- kitaip nei įprastos trys erdvės ir viena laiko dimensija. Originalios stygų teorijos nuo 1980 aprašo specialias M teorijos sąlygas, kur 11-oji dimensija yra labai maža linija ar apskritimas ir, jei tokios formuluotės yra laikomos fundamentaliomis, tada stygų teorija reikalauja 10-ies dimensijų. Tačiau teorija aprašo ir mums įprastą visatą su keturmačiu erdvėlaikiu ir atvejus, kur koordinatė 10-matėje erdvėje aprašoma ne realiais skaičiais, o visai kitokio tipo matematiniais dydžiais. Taigi, erdvėlaikio sąvokos supratimas stygų teorijoje nėra fiksuotas tam tikra sąvoka: erdvėlaikis geriausiai suprantamas kaip esantis skirtingas skirtingose sąlygose.

Stygų teorija yra gravitacijos teorija, [[Bendroji Reliatyvumo teorija|Bendrosios Reliatyvumo Teorijos]] (BRT) plėtotė ir klasikinė stygų ir branų interpretacija teigianti, kad tai yra kvantmechaniškai vibruojančios, turinčios krūvį išplėstos juodosios skylės. Viską apimantis fizikinis ,,žvilgsnis” už stygos teorijos yra Holografinis principas, kuris sako, kad juodosios skylės paviršiaus svyravimų apibrėžimas taipogi turi aprašyti ir aplink ją esantį erdvėlaikį. Holografija reikalauja, kad mažų dimensijų teorija, aprašanti horizonto fliuktuacijas, baigsis aprašydama viską, kas gali kristi į bet ką. Todėl juodosios skylės horizonto teorija yra TOE.

Randant bent vieną pilną holografinį aprašymą, pirmumas atrodo kaip ilga sąskaita, nes turi būti atsietas nelokalus kvantinės gravitacijos aprašymas. Stygų teorijoje yra ne vienas toks aprašymas, jų yra net keletas, kurių kiekvienas aprašo horizontų su skirtingais krūviais ir dimensijomis fliuktuacijas ir visus juos kartu pritaiko. Taigi, tie patys fizikiniai objektai ir sąveikos gali būti aprašomi viendimensinių juodųjų skylių horizontų fliuktuacijomis, arba taškiniais horizontais. Faktas, kad tokie skirtingi aprašymai aprašo tą pačią fiziką yra įrodymas, kad stygų teorija yra nuosekli.

 

== Teorijos ==